„Pelkynai užima maždaug 11 proc. Latvijos teritorijos. Daugumoje jų durpės neišgaunamos. Padidinus pelkių plotus, kuriuose kasamos durpės, ir du – tris kartus padidinus jų perdirbimą, durpių pilnai užteks daugiau negu 400 metų“, - sakė jis.
Šiuo metu durpių išgavimas atitinka jų prieaugį, pažymėjo A. Gredzenas. „Pas mus durpių gavybos pusiausvyra yra neutrali. Per vienerius metus durpių kiekis pelkėse padidėja tiek, kiek jų buvo išgauta“, – teigė jis. Kalbos, neva Latvijoje kertama pernelyg daug miškų ir iškasama pernelyg daug durpių, neatitinka tikrovės, sakė jis.
Latvijos durpių gamintojų asociacija yra pakviesta prisidėti vystant šią pramonės šaką ir užtikrinant racionalų, ilgalaikį bei aplinkai draugišką durpių išgavimą ir perdirbimą. Asociacija turi 18 narių, 5 asocijuotus narius, 7 garbės narius ir vieną individualų narį.
Durpės kaip energijos šaltinis
Išaugus energijos šaltinių, ypač iškastinio kuro, vertei, aktualūs tampa atsinaujinantys energijos šaltiniai. Jiems priklauso ir biokuras.
Kaip pavyzdį galima pateikti etanolį, kuris naudojamas vietoje benzino. Durpės, kaip energijos šaltinis, užima tarpinę poziciją: jas galima laikyti ir iškastiniu kuru, ir natūraliai atsinaujinančiu šaltiniu.
Dar vienas durpių privalumas – palyginti paprastas jų išgavimas ir galimybė kūrenti mažos ir vidutinės galios krosnyse.
Tačiau durpių naudojimas susijęs ir su virtine problemų: nedidele pavienių klodų apimtim, klodų išsibarstymu, būtinybe perdirbti durpes prieš jų naudojimą kurui (džiovinti, presuoti) bei mažu svoriu, dėl kurio išauga transportavimo išlaidos.
Žiūrint iš ekologijos pusės, durpės yra priimtinesnė kuro rūšis, nes joms degant praktiškai neišsiskiria nuodingų junginių, o susidariusius pelenus galima naudoti kaip trąšas. Tačiau kūrenant durpėmis, kyla papildomų problemų: į atmosferą patenka pelenų ir suodžių. Maža to, išgaunant durpes pramoniniais mastais, gali būti suardyta ekosistema, nes pelkės atlieka nepakeičiamą vaidmenį gamtos hidrosferoje ir palaiko rūšinę augalijos bei gyvunijos įvairovę.
Taigi tikslingas durpių naudojimas energijai verčia spręsti virtinę prieštaringų ekonominių, socialinių, organizacinių ir ekologinių užduočių. Būtent tuo galima paaiškinti netikrumą, kuris tvyro šiuo metu sprendžiant klausimus dėl durpių naudojimo.
Intensyviausiai durpės buvo išgaunamos 5-ajame – 7-ajame XX a. dešimtmečiuose. Kai anglys ir dujos tapo pigesniais energijos šaltiniais, durpių pramonė daugelyje šalių pradėjo smukti. Tačiau pakilus tradicinių energijos šaltinių kainai, susidomėjimas durpėmis vėl atsinaujina.
