Ką rodė radiacijos matuokliai – paslaptis
„Buvau keturiasdešimtmetis, kai iš karinio komisariato gavau pranešimą vykti šešiems mėnesiams į apmokymus. Vilniuje karo medikų komisija patikrino sveikatą, į mūsų nusiskundimus ir amžių visiškai nekreipdama dėmesio. Jai buvo svarbus tik susirinkusiųjų kiekis. Mane kamuodavo padidėjęs kraujo spaudimas, bet šio negalavimo medikai nelaikė rimtu.
Patekau į dešimties žmonių remontininkų brigadą kaip suvirintojas. Apgyvendino palapinėse, kurios buvo sustatytos pievoje. Kalbėjo, kad tuo metu mūsų buvo apie tūkstantis. Miegojome ant lentų. Tik susibičiuliavus su čigonu iš Vilniaus sau parsitempėme prie karininkų palapinės stovėjusias lovas. Daugiausia dirbo vairuotojų, nes technikos buvo daug ir įvairios, veiksmas vyko kiaurą parą. Jie vis krovė ir vežė griuvėsius, laisvino privažiavimą. Kaip paaiškėjo vėliau, vairuotojai labiausiai ir nukentėjo. Technika lūžo, dažnai teko remontuoti. Sėdi palapinėje, o kai išgirsti savo pavardę, leki ir paskubomis taisai gedimą. Mums prisegė radiacijos matuoklius, kalbėjo, kad, kas gaus atitinkamą dozę, važiuos namo. Visa apsauga - kareiviška uniforma ir respiratorius. Bet rodmenų niekas nepaisė. Matuoklius liepė dėti po drabužiais - medikai atėję juos pasiimdavo, net nepasakydami, ką rodo. Kurie blogai pasijusdavo, juos išvesdavo ir nepranešdavo, kas su jais atsitiko“, - 1986-ųjų vasarą prisimena Vidutis.
Nuo radiacijos liepė saugotis degtine
Į Černobylį atvykęs mokslininkas iš Japonijos rekomendavo kariams gerti degtinės. Ar ji padeda nuo radiacijos, pasak Vidučio, taip ir liko neaišku, bet vyrai gėrė kasdien. Benzinvežis važiuodavo parsivežti kuro, kurio saugyklos buvo už 80 kilometrų, ir davusiems pinigų parveždavo alkoholio. Butelio užtekdavo 2-3 dienoms. Jokių patikrinimų nebuvo.
Kariai apsižvalgė ir po apylinkes. „Vietiniai žmonės iki nelaimės gyveno gerai, gavo nemažus atlyginimus, turėjo brangių daiktų. Evakuojant sukauptą turtą gyventojams teko palikti. Vaikščiojant po miestelį apimdavo keistas jausmas. Bindzinėjo nieko nematantys, persismaukę šunys, paukštyne galavosi tūkstančiai alkanų, nukabintomis galvomis vištų. Kaimai - tušti. Tik vienoje kitoje sodyboje matėsi senukų, kurie nesutiko išsikelti, tikino, norintys savo namuose numirti. Parduotuvėse mėtėsi daug gerų brangių daiktų. Juvelyrinius laikrodžius ir žiedus vaikščiojant su kareiviškais batais teko traiškyti. Aš neėmiau nieko, bijojau radiacijos. Buvo kareivių, kurie manė, kad daiktai nepavojingi, ir rinkosi. Kvailiai tie, kurie taip darė, ir tie, kurie pigiai iš jų pavojingas prekes pirko. Laikraščiai melavo, kad evakuota zona - saugoma. Naktimis čia vyko judėjimas: gyventojai paslapčiomis lankė savo namus, rinkosi jiems brangius daiktus, kiti grobė iš parduotuvių, nepagalvodami, kad namo neša mirtį“, - prisimena pašnekovas.
Tik vieną kartą, važiuojant pro laukus, kuriuose noko nuostabiai patrauklūs pomidorai, neiškentė kelių nenusiskynęs. Pasibarstęs druska suvalgė, degtine užgėrė. Nors konservai jau buvo įkyrėję, pasak Vidučio, ne maisto nugriebti norėjosi, o degtinės. Patys, iš dalinio pavogę reikalingų konstrukcijų, susikonstravo degtinės gaminimo aparatą ir virė cukrinę samanę. Bet pamainoje pasitaikė ir laimingųjų, kuriems nė karto neteko išvykti į saugomą zoną, jie patys norėdavo nors iš arti ją pamatyti. Kodėl kiekvieno atominės elektrinės padarinių likvidatoriaus dalia buvo skirtinga, taip ir liko neaišku.
Prieš kelionę namo - ant peklos stogo
V.Stasiukyno tikinimu, nuolaužas nuo elektrinės stogo, kurį jauni vyrai vadino pekla, bandė nutempti lėktuvai bei kita technika, bet trukdė grotelės, sumontuotos aplink visą stogą. „Mums išdalijo švinines pirštines, davė trijų metrų ilgio žnyples ir per stoge išmuštą skylę užkėlė ant 80 metrų aukščio stogo. Įsakė numėtyti žemyn reaktoriaus grafito gabalus. Jie - iki dešimties kilogramų svorio. Su tokio ilgio žnyplėmis į namo bloką panašaus gabalo neišlaikai, tad imdavai rankomis ir mesdavai žemyn. Kitų net pakelti negalėdavai. Užkaukus sirenai, bėgdavai žemyn. Kas pasiklydo, negrįžo, nes ieškoti jų niekas nėjo. Po šios operacijos mus išleido namo“, - pasakoja V.Stasiukynas, dažnai pamąstantis, kur dingo su juo gyvenę kariai, kad jų, sugrįžęs nuo užduoties ant stogo, daugiau nematė.
Į Vilnių avarijos padarinių likvidavimo dalyviams vežti buvo parengti gyvuliniai vagonai. Vidutis įšoko į keleivinį, skirtą karininkams. Jauni karininkai, matyt, gerbdami žmogaus amžių, jo neišprašė.
Nemėgsta prisiminti Černobylio
Visą Černobylio prieigose praleistą laiką, du kartus per savaitę, buvo imamas kraujas tyrimams, bet apie rezultatus niekas nekalbėjo. Reikšti savo nuomonės negalėjai, buvai į tarnybą pašauktas karys, davęs priesaiką, ir nusižengęs būsi teisiamas Karo teismo. Kariai jautė ir vadų pasimetimą.
Praėjus dešimčiai metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, visi padarinių likvidavimo dalyviai buvo pakviesti priverstinai pasitikrinti sveikatos. „Nors jaučiausi neblogai, pasirodo, buvau pilnas ligų, kaip ir kiti. Tiesiog pritrūko vieno žodžio, kad skirtų pirmos grupės neįgalumą. Tiek rentgeno gavau, o nurodytas labai mažas kiekis. Išmokėjo rusai keturių tūkstančių litų vienkartinę išmoką. Gaunu pensiją, kurios dalį taip pat moka Rusija. Laikausi iš paskutiniųjų, tik gerti degtinės jau negaliu. O ji buvo geriausias vaistas. Dabar, kai paragauju, sąnarius skauda. Kai grįžau iš Ukrainos atlikęs karinę užduotį, taip pat gėriau, o kas negėrė, jau mirė“, - paklaustas, kaip dabar gyvena, atitaria pašnekovas.
1992-aisiais Vidutis susipažino su dainininke Irina Palej ir netrukus jai pasipiršo. Ne vien jos balsas užbūrė, bet ir puikus būdas. Patinka jam tos dainos, kurių žodžiai yra prasmingi, tik tokias ir atlieka Irina. Tačiau net ir su žmona Vidutis nemėgsta kalbėti apie Černobylyje patirtus jausmus.
