„Tai reikštų, kad vartotojai mokėtų ne už suvartotą energiją, bet už galimybę būti prijungtiems prie tinklų“, – DELFI paaiškino jis.
Technologijos mokslų daktaras priminė, kad anksčiau už pokalbius telefonu mokėjome labai brangiai ir skaičiavome minutes, o dabar vartotojas paprastai pagal savo poreikius pasirenka kokį nors mobilaus ryšio planą ir kas mėnesį sumoka fiksuotą sumą.
„Panašūs procesai vyksta ir energetikoje, kada matome, jog infrastruktūros vystymasis eina į priekį ir atveria daugiau galimybių dalyvauti platesnėse rinkose ir gauti geresnę produkto kainą. Atitinkamai, tai leidžia energiją ne tik pirkti, bet ir parduoti“, – dėstė D. Misiūnas.
Vartotojai tampa gamintojais
D. Misiūnas pasakojo, kad populiarėjant mažo pajėgumo energijos gamybos technologijoms, jas įsidiegę gyventojai elektros gali pasigaminti ne tik sau, bet ją ir parduoti kitiems.
Minimos technologijos – saulės fotovoltinės ir vėjo jėgainės. Remiantis Atsinaujinančių energijos išteklių politikos XXI amžiuje tinklo (REN21) šių metų ataskaitą, 2014 metais fotovoltinių saulės jėgainių pajėgumai aplink pasaulį padidėjo 40 gigavatų (GW) ir sudarė 177 GW.
Ataskaitoje pažymima, kad daugiausiai tokių jėgainių buvo sumontuota Kinijoje, Japonijoje ir JAV, o daugiau nei 60 proc. jų pajėgumų sukurta per trejus metus iki 2014-ųjų.
Vėjo jėgainių pajėgumai 2014 metais taip pat didėjo. Lyginant su 2013-aisias naujų jėgainių padaugėjo 44 proc., o bendras jų pajėgumas 2014 metų pabaigoje sudarė 370 GW.
Vėjo jėgainių daugiausia sumontuota Azijos šalyse, po jų sekė Europos Sąjungos valstybės (23 proc. visų 2014 metais) ir Šiaurės Amerika (13 proc.).
Vis dėlto, atsinaujinantys energijos ištekliai vis dar sudaro tik nedidelę dalį visų pasaulyje sunaudojamų energijos išteklių. 2013 metų duomenimis, iškastinis kuras patenkino 78,3 proc. visų energijos poreikių, o atsinaujinantys ištekliai – 19,1 proc., likusi dalis teko branduolinei energetikai.
Tik 1,3 proc. iš penktadalio, tenkančio atsinaujinantiems ištekliams, sudarė vėjo, saulės, biomasės ir geoterminė energija.
Tačiau investicijos į šias sritis auga. Į saulės energetiką 2014 metais, REN21 duomenimis, investuota 149,6 mlrd. JAV dolerių, o tai yra ketvirtadaliu daugiau nei 2013 metais. Į vėjo energetiką investuota 11 proc. daugiau – 99,5 mlrd. JAV dolerių.
Artėjantys pokyčiai
D. Misiūnas sakė, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos vyksta jau kurį laiką, tačiau be to vyksta dar keli svarbūs procesai.
Pirma, tokios kaip saulės ar vėjo jėgainės leidžia žmonėms namų ūkio lygmenyje gaminti energiją ir ją saugoti. „Šie proveržiai leidžia kiekvienam iš mūsų dalyvauti energetikos rinkoje“, – paaiškino jis.
Antra, vis labiau dominuoja skaitmeninės technologijos, kurios leidžia apsikeisti informacija ir suteikia galimybę energija prekiauti paprastai ir greitai. „Vartotojas gali matyti savo profilį, jį koreguoti. Vienu atveju energiją pirkti, kitu ją parduoti (priklausomai nuo kainos)“, – sakė „Lietuvos energijos“ vadovas.
Trečia, keičiasi pati energetikos rinka. Tradicinėje energetikoje vienoje pusėje buvo didelė elektrinė ir laidai, o kitoje pusėje vartotojai. „Tai dabar atsiranda abipusis ryšis, kada pats vartotojas gali gaminti ir atiduoti energiją į tinklą arba iš jo pasiimti. Didelės elektrinės išlieka, bet šalia jų atsiranda ir mažo pajėgumo namų ūkių, rajonų ar bendruomenių projektai, kuriuose žmonės patys pasigamina elektros“, – pasakojo D. Misiūnas.
Apibendrinamas pašnekovas sakė, jog jei konkretus vartotojas pasirenka energiją tik pirkti ir jo poreikiai yra aiškus, tai kodėl to tiesiog nepavertus fiksuotu mokesčiu.
„Tada nereiktų kiekvieną mėnesį skaičiuoti kilovatvalandžių, dėl to jaudintis. Tiesiog gautum paslaugą kaip kažkokį paketą“, – svarstė D. Misiūnas.
Sunku įsivaizduoti
Tačiau ne visiems taip paprasta įsivaizduoti būtent tokią energetikos ateitį. Energetikos ekspertas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas DELFI sakė, kad D. Misiūno pasiūlymas jam kol kas neatrodo labai realus.
„Žinoma, pasamprotauti galima įvairiai, nes tarifai energetikoje praktiškai ir būna sudaryti dvinariai – vienas už tinklus, o kitas už pačią energiją, – sakė jis. – Kol kas sunku įsivaizduoti, kad mokėtume tik už tai, kad esame prisijungę prie tinklo. Tačiau D. Misiūnas jaunesnis, todėl gal toliau mato negu aš.“
V. Jankauskas pastebėjo, jog toks modelis galėtų būti taikomas, kai infrastruktūra, kurią reikia išlaikyti, yra brangi, o pats produktas pigus.
„Vandeniui toks galėtų būti, nes gelmėse jis nieko nekainuoja ir išties viską sumokame tik už tinklus, nors mokame pagal kubinius metrus. Anglijoje anksčiau buvo taip, kad žmonės mokėjo pagal tai, kiek vertas kiekvieno jų namas – proporcingai. Gal taip buvo visai teisinga“, – sakė ekspertas.
2025 metais bus kitaip
D. Misiūnas pripažino, kad kol kas sunku tiksliai prognozuoti, kada jo apibūdintas modelis galėtų pradėti veikti realybėje.
„Tačiau matėme kaip greitai išsivystė informacinės ir telekomunikacijų technologijos. Be abejo, energetika yra sudėtingesnė iš infrastruktūros pusės, nes čia jau padaryta daug investicijų, kurios turi tarnauti dešimtmečiais. Tačiau bendrai paėmus, net per pastaruosius penkerius metus jau yra įvykę nemažai rimtų pokyčių tiek vėjo, tiek saulės energetikoje“, – sakė jis.
„Lietuvos energijos“ vadovo manymu, nemažus pokyčius galime pamatyti ir per artimiausius 5 ar 10 metų.
Apie tai, kad ateityje vis daugiau dėmesio bus skiriama žaliajai energetikai, rodo ir neseniai Paryžiuje 195 šalių pasirašytas susitarimas siekti, kad globali temperatūra nepadidėtų 2 laipsniais lyginant su priešindustriniais metais.
Į šią sritį yra įsitraukęs ir turtingiausiu pasaulio žmogumi vadinamas Billas Gatesas, kuris pažadėjo naujų energetikos technologijų vystymui skirti 2 mlrd. dolerių. „Microsoft“ įkūrėjas jau pakvietė ir kitus pasaulio milijardierius prisidėti prie šios iniciatyvos.
