Šiuo metu Lietuva kartu su Latvija ir iš dalies su Estija izoliuotos nuo ES energetinių tinklų (Estija turi 350 MW galios jungtį su Suomija). Baltijos valstybių energetikos sistema vis dar integruota į Rusijos energetikos sistemą, o tai sukelia pagrįstą nerimą dėl jos veiklos stabilumo ir apsunkina ES energetikos solidarumo principo įgyvendinimą.
Svarbu, kad EVT parėmė Europos Komisijos (EK) iniciatyvą parengti veiksmų planą dėl elektros jungčių Baltijos regione. Jos leis Baltijos valstybių energetikos sistemas sujungti su Vakarų ir Šiaurės Europos energetikos sistemomis.
Tačiau, ekspertų vertinimu, Lietuvos ir Švedijos 700–1 000 MW galios elektros jungtis gali būti įrengta tik apie 2015 m., o Lietuvos ir Lenkijos 1 000 MW galios jungtis visu pajėgumu gali pradėti veikti tik apie 2020 metus.
Realiausias ir jau pradėtas įgyvendinti naujų elektros energijos generavimo pajėgumų projektas – 400 MW kombinuotojo ciklo energetinio bloko statyba Lietuvos elektrinėje. Tačiau net pagal optimistinius vertinimus naujasis Lietuvos elektrinės energetinis blokas pradės veikti tik 2012 metais.
Nors jis bus šiuolaikiškas ir kur kas efektyvesnis už iki šiol gamintus, jo eksploatacija gerokai padidins Rusijos gamtinių dujų poreikį. Nekalbant apie nepageidaujamą politinį aspektą, tai padidins šiltnamio efektą sukeliančių išmetamų į atmosferą dujų kiekį. Nors EVT pažadėjo atsižvelgti į ES valstybių narių specifinę situaciją, nustatant leidžiamus išmetamųjų dujų kiekius, gali būti, kad Lietuva turės įsigyti papildomų aplinkos taršos leidimų.
Neišvengiama ir naudinga
Šiame straipsnyje norėtume atkreipti dėmesį į šiuolaikinius atsinaujinančius energijos šaltinius (AEŠ) kaip alternatyvą teršiantiems aplinką ir esantiems svarbiausia klimato kaitos priežastimi konvenciniams energijos gamybos būdams.
Nors dėl objektyvių priežasčių AEŠ kol kas generuoja gana nedidelę energijos dalį, ji nepaliaujamai auga ir, ekspertų vertinimu, turi puikią perspektyvą ir gali gerokai prisidėti prie elektros energijos balanso aktyvų padidinimo.
Analitikai nurodo, kad, siekiant išvengti labai pavojingų klimato kaitos apraiškų, reikšmingas postūmis nuo konvencinių energijos išteklių prie AEŠ turi įvykti per 15 metų. Nors šiuolaikiniams AEŠ įrengti reikia nemažų investicijų ir dar gana aukšta jais gaminamos energijos savikaina, būtinybė juos plėsti daugeliui pasaulio valstybių nekelia abejonių.
Jų patirtis rodo, kad investicijos į AEŠ gana greitai atsiperka dėl didžiulės kuro išlaidų ekonomijos ir išorinių sąnaudų nebuvimo. Dėl visuotinės finansų krizės naftos kaina sumažėjo, tačiau tikėtina, kad, krizei praeinant, ji vėl pradės kilti. Tai dar labiau sustiprins ekonominį AEŠ plėtros pagrįstumą. Ekspertai teigia, kad energijos pasaulyje nepritrūks, tik už ją reikės gerokai brangiau mokėti.
ES – aktyviausia visuotinės kovos su klimato kaita dalyvė. 2007 m. kovą EVT įsipa-reigojo transformuoti Europą į labai efektyvią energijos gamyba ir vartojimu ekonomiką bei užtikrinti ES apsirūpinimo energija saugumą. Valstybių vadovai priėmė vienašalį sprendimą iki 2020 m. (palyginti su 1990 m.) mažiausiai 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, 20 proc. visos suvartojamos energijos gaminti naudojant AEŠ (šiuo metu – tik 8,5 proc.) ir 20 proc. padidinti energijos efektyvumą. 2008 m. sausį EK, remdamasi EVT sprendimais, pateikė konkrečių pasiūlymų.
Atsižvelgdama į esamą kiekvienos valstybės narės AEŠ panaudojimo lygį, jos bendrojo vidaus produkto dalį, tenkančią vienam gyventojui, ir kai kuriuos kitus rodiklius, EK nustatė teisiškai įpareigojančias individualias užduotis.
Siekdamos nustatytų užduočių, ES valstybės turės parengti nacionalinius veiksmų planus, kuriuose nurodys, kaip ketina pasiekti savo tikslus.
Londone įsikūrusios „New Energy Finance“ grupės duomenimis, pasaulyje investicijos į įvairius AEŠ sparčiai auga: 2007 m. investicijos į švarios energijos gamybą išaugo 35 proc. ir pasiekė 117,2 mlrd. dolerių. Spartus investicijų augimas į šiuolaikinių švarios energijos technologijų kūrimą vyko jau pasaulyje prasidėjusios kreditų krizės sąlygomis. Taigi konvencinių energijos rūšių kainų kilimas ir garantijų dėl jų tolygaus tiekimo nebuvimas skatino rizikuoti bei investuoti į AEŠ.
AEŠ apima energijos generavimo būdus, naudojančius saulės šviesą, vėjo, potvynių (bangų), geoterminę energiją, hidroenergiją, taip pat ir deginant biomasę bei biodegalus išskiriamą energiją. 2006 m. pasaulyje 18 proc. visos suvartotos energijos buvo pagaminta AEŠ, tačiau iš jų net 13 proc. teko tradiciniam biomasės (medienos) deginimui. Hidroenergija buvo antrasis pagal svarbą AEŠ – sudarė tris procentus.
Tokioms šiuolaikinėms technologijoms kaip saulės, vėjo, potvynių (bangų) ir geoterminė energija teko tik 0,8 proc. galutinės suvartotos energijos. Žinoma, šis rodiklis parodo tik pasaulio vidurkį: kai kurios valstybės ir regionai dėl AEŠ pažengę gana toli. Europos vėjo energijos asociacijos (European Wind Energy Association) duomenimis, kai kuriuose regionuose suvartojamos energijos dalis, tenkanti vėjo energijai, siekia 40 proc. ir daugiau.
Atsižvelgiant į Lietuvos gamtos ir klimato sąlygas, iš šiuolaikinių AEŠ technologijų mūsų šaliai tinkamiausia vėjo energetika. Tai patvirtina ir Baltijos jūros regione ją sparčiausiai plėtojančios Vokietija (pagal instaliuotą galią ji pirmauja pasaulyje) bei Skandinavijos valstybės. Toliau paanalizuosime vėjo energetikos plėtrą pasaulyje, ES valstybėse ir jos būklę Lietuvoje.
Vėjo specifika
2007 m. investicijos į vėjo energetiką pasaulyje siekė 24,8 mlrd. dolerių. Pagal Pasaulio vėjo energijos asociacijos (World Wind Energy Association, WWEA) duomenis, vėjo energiją naudoja daugiau kaip 70 valstybių, o iki 2007 m. pabaigos pasaulyje buvo instaliuota apie 100 GW vėjo elektros energijos generavimo galios (palyginkite – branduolinės energetikos srityje – apie 370 GW). Vėjo energetikos plėtra vyksta sparčiai: 2006 m. jos instaliuota galia išaugo 25,6 proc., 2007 m. – 26,6 procento. Vien 2007 m. jos potencialas pasaulyje padidėjo beveik 20 GW. Šiuo metu instaliuoti vėjo energijos pajėgumai generuoja 200 TWh elektros energijos per metus, t. y. 1,3 proc. visos suvartotos elektros energijos.
Lygindama branduolinės ir vėjo energetikos pokytį pasaulyje per pirmuosius 16 šių šakų plėtros metų (branduolinės energetikos – 1961–1976 m., vėjo energetikos – 1991–2006 m.), WWEA pateikia tokią informaciją: branduolinės energetikos srityje per tą laikotarpį buvo instaliuota maždaug 43 GW galios, o vėjo energetikos – apie 80 GW. Šiuo metu 61 proc. instaliuotos pasaulio vėjo energetikos galios sukoncentruota Europoje, 20 proc. – Šiaurės Amerikoje, 17 proc. – Azijoje, 1,2 proc. – Australijoje ir Okeanijoje.
Šiandien vėjo energetikos sektoriuje dirba apie 350 tūkst. pasaulio darbuotojų (2006 m. – 300 tūkst.). Instaliuojamų šiuolaikinių vėjo turbinų galia svyruoja nuo 600 kW iki 5 MW. Laikoma, kad geriausios joms vietos – atvira jūra ir aukštos kalvos. Atviroje jūroje vidutinis vėjo greitis yra 90 proc. didesnis už sausumos vėjo greitį, todėl atviros jūros resursai gali generuoti gerokai daugiau energijos.
Didžiausia pasaulyje vėjo jėgainių gamintoja – Danijos bendrovė „Vestas Wind Systems“ – 2008 m. viduryje turėjo užsakymų, kurių bendroji vertė – 7,2 mlrd. eurų (palyginti su 2007 m. – 67 proc. prieaugis). Atsižvelgdama į sparčiai augančią vėjo jėgainių paklausą pasaulyje, „Vestas Wind Systems“ planuoja esamų gamybos pajėgumų plėtrą ir naujų jėgainių statybą.
2007 m. didžiausią papildomą galią instaliavo JAV – 5 216 MW, Ispanija – 3 515 MW, Kinija – 3 313 MW, Vokietija – 1 625 MW ir Indija – 1 580 MW. Net Prancūzija, teikianti pirmenybę branduolinei energetikai, 2007 m. instaliuotą vėjo energijos galią padidino 57 proc., arba 888 MW.
Įspūdingais tempais savo vėjo energetikos pajėgumus didina Kinija. 2007 m. šios energijos rūšies potencialą padidinusi 127,5 proc., iki 2020 m. ji pasiryžusi pasiekti 30 GW galią. JK iki 2020 m. planuoja pastatyti 7 000 naujų vėjo jėgainių (!) ir taip pasiekti 33 GW instaliuotos vėjo energijos galią. Iš jų 341 atviroje jūroje įrengta vėjo jėgainė suformuos didžiausią pasaulyje atviroje jūroje įrengtą vėjo jėgainių parką „London Array“.
Portugalija, nepriklausanti turtingų ES valstybių grupei, 2005–2012 m. į AEŠ numatė investuoti 8,1 mlrd. eurų, iš jų 5,1 mlrd. skiriama vėjo energetikai, 2,0 mlrd. – hidroenergetikai ir 1 mlrd. – biomasės, saulės ir bangų energetikai. Šiuo laikotarpiu instaliuotą vėjo energijos galią Portugalija planuoja padidinti 3 000 MW, kas maždaug prilygsta projektuojamos Visagino atominės elektrinės galiai. Dėl didelio Atlanto vandenyno gylio vėjo jėgaines ji priversta statyti sausumoje.
Nors 2007 m. Azijos ir Šiaurės Amerikos valstybės vėjo energetiką plėtojo sparčiau negu Europa, ES – vėjo energetikos lyderė pasaulyje. 2007 m. jos instaliuota galia ES padidėjo 8 500 MW ir pasiekė 57 GW. Vėjo energija patenkina apie 4 proc. ES energijos poreikio. Palyginkite – 2000 m. šis rodiklis nesiekė vieno procento. ES siekiant užsibrėžto tikslo – 2020 m. 20 proc. visos suvartojamos energijos gaminti naudojant AEŠ, – vėjo energetika turės įnešti savo indėlį.
Pagal 2008 m. sausį paskelbtas Atsinaujinančios energijos gaires, tam, kad 20 proc. energijos būtų gaminama AEŠ, šie šaltiniai turėtų generuoti 34 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Iš jų 12 proc. turėtų tekti vėjo energetikai, o 1/3 šio elektros energijos kiekio turėtų gaminti atviroje jūroje įrengtos vėjo jėgainės. Planuojama, kad 2020 m. ES valstybėse turi būti instaliuota maždaug 180 GW vėjo energijos galios.
Lietuvoje vėjai „nepučia“
Kaip vėjo energetika plėtojama Lietuvoje? Šaltiniai skelbia, kad šiuo metu Lietuvoje veikia 37 įvairios galios vėjo jėgainės, kurių bendroji instaliuota galia – apie 52 MW. Jos gamina tik 0,5 proc. visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos.
Didžiausios vėjo jėgainių eksploatuotojos Lietuvoje – AB „Vėjo spektras“ (bendroji instaliuota galia – 30 MW) ir AB „Achema Hidrostotys“ (14 MW). 2007 m. sausį Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje įsipareigota iki 2010 m. įgyvendinti bendros 200 MW galios vėjo elektrinių statybos programą. Tai reiškia, kad 2008–2009 m. Lietuvoje bendroji vėjo energetikos galia turi būti patrigubinta.
Kokia situacija vėjo energetikos srityje buvo 2007 m. pabaigoje Lietuvoje ir gretimose valstybėse, kurių gamtos sąlygos panašios? Deja, 2007 m. Lietuvoje instaliuota vėjo energijos galia ne tik neišaugo, bet net ir sumažėjo. 2007 m. pradžioje Lietuvos ir Estijos vėjo energetikos potencialas buvo beveik vienodas, o pabaigoje Lietuva jau buvo gerokai atsilikusi. Todėl abejotina, ar pavyks įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos įsipareigojimą.
Užsienio ir Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad geriausia vieta vėjo jėgainėms – atvira jūra. 2006–2008 m. buvo vykdomas iš dalies ES lėšomis finansuojamas projektas „Interreg IIIA“, skirtas vėjo energetikos plėtrai Lietuvai, Lenkijai ir Rusijai (Kaliningrado sričiai) priklausančiuose Baltijos jūros plotuose. Atlikus įvairius tyrimus, buvo nustatytos potencialios vietos vėjo jėgainių parkams įrengti Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
Projekto autoriai pasiūlė atviroje jūroje įkurti penkis vėjo jėgainių parkus. Siūloma iš viso pastatyti 313 vėjo jėgainių, kurių bendroji instaliuota galia būtų apie 1 127 MW. Įgyvendinus tokį projektą, labai sustiprėtų Lietuvos energetikos sektoriaus nepriklausomybė, ir tai būtų nemažas indėlis į bendrą jos elektros energijos gamybos potencialą.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad šiandien AEŠ pasaulyje dar negali rimtai konkuruoti su konvenciniais energijos gamybos būdais. Tačiau atsižvelgiant į klimato kaitos problemą, keleriopai išaugusias naftos ir dujų kainas bei labai aktualų tapusį siekį sustiprinti energetikos sektoriaus nepriklausomybę nuo išorės tiekėjų, daugelis valstybių skiria jiems vis didesnį dėmesį.
Ateityje, matyt, pasaulyje gyvuos konvenciniais būdais ir AEŠ gaminamos energijos „mišinys“. Kiekybinis šios proporcijos pokytis kiekvienoje valstybėje priklausys nuo ekonominių, aplinkosauginių ir energetinio saugumo veiksnių.
Vėjo energetika, kaip tinkamiausias Lietuvai šiuolaikinis švarios elektros energijos gamybos būdas, gali gerokai prisidėti prie šalies energetinio saugumo, aplinkosaugos, konkurencingumo didinimo ir tolygesnio darbo jėgos užimtumo problemų sprendimo.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti šiuos strateginės reikšmės uždavinius, taip pat ir Nacionalinėje energetikos strategijoje bei EK dokumentuose nurodytas AEŠ srities užduotis, vėjo energetikai Lietuvoje turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys. Uždarius IAE ir kol bus pastatyta Visagino atominė elektrinė, nauji vėjo energetikos pajėgumai galėtų padėti spręsti ir elektros energijos trūkumo Lietuvoje problemą.
