Tačiau nevalia pamiršti ir kitus Rusijos naudojamus hibridinio karo elementus, kurie nuo pat Nepriklausomybės pradžios yra bandomi ir Lietuvos energetikoje. Toks nepaskelbtas karas vyko, vyksta, ir panašu, kad dar vyks. Todėl apsiginti nuo tokių išpuolių galime tik įvardinę šio karo apraiškas.

Ekonominės-energetinės diversijos

Tokio karo elementais visų pirma įvardyčiau ekonomines-energetines diversijas.
Lietuva patyrė kelias dideles Rusijos ekonomines-energetines diversijas.

Pirma tokia diversija buvo įvykdyta 1990 metų pavasarį, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ir tęsėsi daugiau kaip du mėnesius. Per paskelbtą ekonominę blokadą Lietuvai buvo nutrauktas naftos tiekimas, apribotas degalų pardavimas, sustabdyti ešelonai su jau siunčiamomis prekėmis ir žaliavomis.

2006 metais pradėta Rusijos diversija – nutrauktas naftos tiekimas Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai „Družbos“ naftotiekiu – buvo nukreipta prieš įmonės akcijų pardavimą Lenkijos koncernui „PKN Orlen“. Ši diversija tęsiasi iki šiol, Rusijai prisidengiant tariamai technine naftotiekio būkle ir nesutinkant jo remontuoti.

Pagaliau Rusijos kompanija „Gazprom“, vienašališkai ir apgaulingai keisdama 2004 metų bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo sutarties sąlygas ir taip nepagrįstai padidinusi parduodamų dujų kainas, atnešė Lietuvos vartotojams beveik 5 mlrd. litų nuostolių. Tokį veiksmą yra pagrįsta vertinti kaip ekonominę-energetinę diversiją.

Matome, kad ankstesnes diversijas fiziškai sunaikinant ar pažeidžiant energetinius objektus ar perdavimo linijas pakeitė labiau rafinuotos energetinių išteklių tiekimo nutraukimo ar vienašališko kainos padidinimo diversijos. Bendras šių Rusijos diversijų prieš Lietuvą padarytas nuostolis iki šiol nėra įvardintas.

Informacinės atakos vyko ir vyksta

Praktiškai prieš visus Lietuvos energetinį saugumą didinančius projektus buvo nukreiptos Rusijos informacinės atakos.

Pagrindinėmis tokių atakų priemonėmis buvo panaudojami:
1. Vietinių bendruomenių protestai prieš strateginio objekto ar trasos statybą jos teritorijoje;

2. Aplinkosauginiai protestai dėl tariamos aplinkosauginės žalos ją išgalvojant ar smarkiai perdedant;

3. Prieštaravimai dėl objekto ar galimų jo avarijų pavojingumo tos vietovės ar net visos Lietuvos gyventojams;

4. Ekonominis projekto ir jo vykdytojų šmeižimas naudojant melagingus duomenis ir neteisingus skaičiavimus, kaltinant neskaidrumu, korupcija, išlaidavimu;

5. Alternatyvūs projektai nukreipti tam, kad sukeltų abejones ir sustabdytų pradedamus ar vykdomus Lietuvos projektus.

Ypač daug ir įnirtingų informacinių atakų buvo prieš Būtingės naftos terminalą, Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą Klaipėdoje, skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą. Mažesnio masto atakos buvo vykdytos ir prieš kitus projektus – Bitėnų elektros skirstyklos statybą ar elektros jungties „LitPolLink“ į Lenkiją tiesimą.

Informacine ataka galima laikyti ir Lietuvos energetikos instituto parengtą naują Nacionalinę energetikos strategiją. Nors joje kaip viena strateginių krypčių nurodomas Lietuvos energetinio saugumo stiprinimas, tačiau net nėra paminėtas nė vienas strateginis projektas ar kita priemonė to siekti. Priešingai – abejotinomis elektros kainų prognozėmis siekiama pagrįsti, kad Lietuvai nereikia savos bazinės elektros energijos generacijos, o tikslingiausias yra elektros importas iš Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių. Lietuvai tokios trečiosios šalys būtų Baltarusija ir Rusija.

Informacinės atakos pavojingos ne tik tuo, kad sukelia didelės visuomenės dalies apatiją, abejones ar priešiškumą vykdomiems projektams. Jos sudaro pagrindą grėsmingoms ir turinčioms vietines bei tarptautines pasekmės politinėms diversijoms.

Politinės diversijos

Pirma tokia politine diversija tapo prieš VAE projektą nukreiptas referendumas. Jam buvo panaudota dviejų didžiausių Lietuvos politinių partijų – LSDP ir Tėvynės Sąjungos – priešprieša ir konkurencija Seimo rinkimuose. Nors projekto vystymo eigoje šios abi partijos palaikė ir skatino šį projektą, o socialdemokratai premjeru esant Algirdui Mykolui Brazauskui projektą ir pradėjo, trečiosios jėgos sugebėjo primesti referendumą.

Referendumo rezultatai menkina Lietuvą visų pirma regioninių partnerių ir kitų su projektu susijusių šalių akyse. VAE projekto nesėkmė yra išnaudojama Baltarusijoje, Rusijos pastangomis statant ir jai finansuojant Astravo atominę elektrinę, neatitinkančią tarptautinių reikalavimų ir keliančią realią grėsmę Lietuvai. Ukrainos krizės akivaizdoje tokio referendumo dėl VAE rezultatas ko gero būtų kitoks.

Politine diversija yra taip vadinamos Artūro Skardžiaus komisijos veikla ir jos išvados, kurias Seimas patvirtino. Nors savo tikslo – sukompromituoti ir sustabdyti Klaipėdos SGD terminalo statybą komisija ir nepasiekė, bet projektas buvo juodinamas, o jo vykdytojai apšmeižti.

Diversija tapo Gamtinių išteklių apmokestinimo įstatymų ir jų projektų Vyriausybėje ir Seime pakeitimai, privertę iš Lietuvos pasitraukti “Chevron“ kompaniją.

Vyriausybės pritarimas naujai Nacionalinei energetikos strategijai ir jos priėmimas Seime taptų dar vienu kenkėjišku veiksmu prieš Lietuvos energetinį saugumą. Informacinės atakos ir politinės diversijos ypatingos tuo, kad aktyviais jų vykdytojais ar dalyviais buvo ar yra dalis Lietuvos politikų, mokslininkų ir žurnalistų. Į šias diversijas jie buvo įpainioti iš nesupratimo, naivumo arba net piktavališkai.

Ilgas kelias į energetinę nepriklausomybę

Dabar jau baigiamas statyti SGD terminalas Klaipėdoje, pradėti darbai tiesiant didesnės galios dujotiekį iš Klaipėdos į Kiemėnus. Vyksta elektros kabelio klojimas Baltijos dugnu į Švediją, statoma elektros linija į Lenkiją. Visi šių projektų politiniai ir teisiniai darbai baigti, finansavimas numatytas.

Pagrįstai galime tikėtis, kad šie projektai iki 2016 metų bus baigti. Tai bus energetiniai tiltai jungiantys Lietuvą ir Baltijos šalis su Europos energijos rinka.

Iki 2016 m. lieka dar vienas svarbus darbas, kuris didintų Lietuvos energetinį saugumą. Tai – energetinių resursų į Karaliaučiaus sritį patikimo tranzito sutartis. Tokios sutarties nebuvimas būtų pretekstas spausti Lietuvą politinėmis, o gal net ir karinėmis priemonėmis. Energetinio tranzito sutarties reikšmė būtų ne mažesnė negu veikiančios karinio tranzito sutarties. Konsultacijas dėl tokios sutarties su Europos Komisija ir NATO Lietuva turėtų pradėti jau dabar.

Visa tai galime įvardinti kaip pirmą etapą kelyje į energetinį savarankiškumą. Tačiau tiltų, jungiančių su ES energijos rinka ir energetikos infrastruktūra nepakanka. Siekiant išsivaduoti iš Rusijos įtakos zonos turime tapti ES rinkos ir infrastruktūros dalimi, pasiekti pilną energetinį savarankiškumą.

Pavojai siekiant energetinio savarankiškumo

Didžiausia grėsmė yra apsisprendimo ir politinės valios stoka tiek Vilniuje tiek ir Briuselyje tęsti Lietuvos energetinės nepriklausomybės politiką. Deja, yra požymių, kad tokios politinės valios gali trūkti.

Nepaisant visų parlamentinių partijų pasirašyto susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, kuriame yra įsipareigojimas įgyvendinti VAE projektą, nepanašu, kad Lietuvos Vyriausybė pasakytų aiškų TAIP.

Dalinis ar pilnas valstybės kontrolės praradimas strateginėse energetinės infrastruktūros įmonėse gali tapti rimtu pavojumi Lietuvos energetiniam saugumui. Saugumo užtikrinimas yra ekonominės veiklos kaštai, o bet kurio investuotojo tikslas yra pelno didinimas ir visų galimų kaštų mažinimas. Todėl didelį nerimą kelia svarstymai parduoti finansiniams investuotojmas dalį „Lietuvos dujų“ infrastruktūrą valdančių įmonių akcijų. Ar tam didelėmis pastangomis buvo išpirktos „E-On„ ir „Gazprom“ turėtos akcijos, kad vėl liptume ant to pačio grėblio?

Pagaliau gali trūkti ar būti iššvaistyti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, reikalingi strateginiams energetinio saugumo projektams vydyti. „Lietuvos energijos“ pateiktas pasiūlymas išpirkti dalį „Latvijas gaze“ akcijų, kurios priklauso „E-On“, yra panašus į bandymą nusipirkti kaimyno katės uodegą.

„Gazprom“ turint kontrolinį akcijų paketą, Lietuvą neturės galimybių pasiekti sau naudingų sprendimų ir bus tik įšaldžiusi lėšas, reikalingas kitiems strateginiams projektams. Lietuvoje pavyko išsivaduoti iš “draugiško” „Gazprom“ glėbio. Latvijoje vargu ar tai pavyktų.

Beveik 25 metų atstatytos Lietuvos nepriklausomybės istorija liudija, kad į kiekvieną žingsnį siekiant energetinės nepriklausomybės sulaukdavome priešiško Rusijos atsako. Todėl tikėtina, kad baigiami įgyvendinti strateginiai energetikos projektai gali vėl tapti diversinių Rusijos veiksmų priežastimi ar taikiniu.

Praregėjimas po Ukrainos krizės

Ukrainos krizė parodė, kad pavojai, tarp jų ir energetiniai, yra labai realūs. Praregėjimas leido pripažinti strateginių energetinio saugumo projektų svarbą. Tapo akivaizdu, kad energetiniai projektai trunka ilgai, o grėsmės nelaukia.

Lietuva tik pati gali užsitikrinti energetinį saugumą, vykdydama energetinio savarankiškumo politiką. ES gali paremti politiškai, skirti dalinį finansavimą, bet už mus strateginių projektų neįgyvendins.

Geru pavyzdžiu gali tarnauti Klaipėdos SGD terminalas. Europos Komisija šį projektą vertino daugiau nei skeptiškai ir laikė trukdančiu įgyvendinti regioninį SGD terminalą. Šiandien matome, kad buvome teisūs – Klaipėdos SGD terminalas ES energetinio saugumo strategijoje yra įrašytas pirmuoju, o ES derybos su Suomija ir Estija dėl regioninio terminalo yra nutrūkusios.

Energetinis saugumas kainuoja, bet energetinė priklausomybė kainuoja brangiau. Nesiimant įgyvendinti energetinio savarankiškumo projektų gali būti padaryta tokia pat klaida, kokia buvo padaryta savo laiku neskiriant pakankamo finansavimo krašto gynybai.