Praėjusį šeštadienį Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) paleido „the Ice, Cloud and Land Elevation Satellite-2“, stebėsiantį Žemės ledo sluoksnius ir registruosiantį net pusės centimetro ledo storio pokyčius. Palydovas leis mums pamatyti vieną iš mūsų kolektyvinio spaudimo planetos aplinkai pasekmių. Ir vis dėlto tai iškels dar vieną besiformuojančią pasaulinę problemą.
Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos – tiksliau JAV Strateginė Valdyba – jau aktyviai stebi daugiau negu 20 tūkst. palydovų, raketų skeveldras, susidūrimų fragmentus, didesnius už svogūnėlį, skriejančius aplink Žemę. Jie kartu kelia grėsmę palydovinėms operacijoms ir viskam, kas nuo jų priklauso, įskaitant globaliosios padėties nustatymo sistemas, telekomunikacijas, oro prognozes ir internetą. Prieš daugiau negu 50 metų, kai mes pradėjome leisti palydovus į orbitą, atrodėme maži, o Žemė labai didelė. Dabar, kai kasmet paleidžiama beveik 500 naujų palydovų, mūsų įtaka jau nebėra tokia maža. Perpildyta erdvė yra dar vienas mūsų patekimo į Antropoceną atspindys. Tai – nauja istorijos era, kai viskas, kas susiję su Žeme ir jos klimatu, netgi su erdve aplink ją, yra stipriai paveikta žmogaus.
NASA mokslininkai apie galimą kosmoso perpildymą pradėjo galvoti 1970 metų pradžioje, kai palydovų orbitoje skaičius pasiekė 4 tūkst. Įtakingoje knygoje kosmoso srities mokslininkai Donaldas Kessleris ir Burtonas Cour-Palais apytiksliai suskaičiavo, kad, augant palydovų skaičiui, 2000 metais taps aktualus susidūrimų pavojus. Jų skaičiavimai buvo artimi realybei. 2009 metais JAV komercinis palydovas susidūrė su neaktyviu Rusijos ryšių palydovu (greitis siekė 26 tūkst. mylių per valandą). Dėl šio susidūrimo Žemės orbitoje atsirado du šiukšlių debesys, gana greitai išsisklaidę nuo 400 iki 1 tūkst. mylių aukštyje nuo mūsų planetos viršaus.
Dar svarbiau, kad D. Kessleris ir B. Cour-Palais taip pat atkreipė dėmesį į rimtą pavojų, kilsiantį, jei objektų, esančių mažose ir vidutinėse Žemės orbitose, skaičius taptų per didelis. Jie teigė, kad didesnis objektų tankis didina tikimybę, kad viename susidūrime atskilę fragmentai gali paveikti kitus objektus. Pakankamas šiukšlių tankis gali nustatyti fragmentinės grandininės reakcijos etapą, kuris gali greitai paversti visą erdvę aplink Žemę nenaudinga.
Kosmoso srities mokslininkė Carolin Frueh iš Purdue universiteto elektroniniame laiške rašė: nors ši analizė priklauso nuo daugelio prielaidų ir kai kurios iš jų ginčytinos, didėjantis gyventojų skaičius prisideda prie tokio poveikio.
Neįtikėtina, bet mokslininkai dabar mano, kad mes artėjame prie kritiško etapo, kai reikia imtis kosmoso erdvės valymo. Mokslininkai ir tyrėjai pasiūlė daug idėjų šiuo klausimu. Jie save laiko „kosmoso erdvės aplinkosaugininkais“. Visai neseniai birželį paleistas palydovas pradėjo testuoti techniką, kuria būtų galima numesti tinklą ant kosminių šiukšlių ir įtraukti jas į trajektorijas, kur jos sudegtų atmosferoje. Toks metodas gali būti taikomas kai kuriems didžiausiems objektams, bet tyrėjai turi pasiūlymų ir mažesniems. Pavyzdžiui, panaudojant Saulės ir Mėnulio galias, kurios palaipsniui valdytų šiukšles, padėdamos joms lengviau pereiti į atmosferą.
Atsižvelgiant į žmonių išradingumą, yra didelė tikimybė, kad išvengsime fragmentinės katastrofos, kurią kosmoso srities mokslininkai vadina „Kesslerio sindromu“. Visgi mes persikėlėme į artimos Žemės erdvės valdymo laikotarpį. Dar prieš keletą dešimtmečių kosmoso erdvė atrodė nepaprastai didelė, o dabar jai reikalingas nuolatinis stebėjimas ir valdymas. Intensyvaus valdymo poreikis augs tuo atveju, jeigu tokios bendrovės kaip „Boeing Co.“, „OneWeb Satellites“ ir „SpaceX“ per kelis ateinančius dešimtmečius paleis tūkstančius naujų palydovų.
Antropoceno sąvoka sukėlė tam tikrų ginčų, iš dalies dėl sunkumų sprendžiant, kada tas laikotarpis prasidėjo bei dėl to, kaip jis atspindi naują geologinę Žemės istorijos fazę. Nėra abejonių, kad mes išgyvename išskirtinė etapą, kai žmonės pakeitė daugiau negu 50 proc. žemės paviršiaus, generuodami azoto ir fosforo geofizinius srautus, kurie yra didesni, negu sukuriami natūraliuose procesuose. Be to, plastikinių atliekų galima rasti kiekviename bet kurio vandenyno kampelyje.
Dabar kosmoso erdvė tampa priklausoma nuo ilgalaikio žmonių valdymo.
