Palei šešių juostų greitkelį, besitęsiantį nuo Pusiaujo Gvinėjos oro uosto iki milijonų dolerių vertės pajūrio kurorto Sipopo, stovi dangoraižiai, moderniausia Izraelio vadovaujama ligoninė ir prabangūs namai, apsupti kruopščiai prižiūrimų sodų.
Ši 26 kilometrų atkarpa leidžia įsivaizduoti, kaip naftos ištekliai praturtino mažytę, vos 30 000 kvadratinių kilometrų ploto Vakarų Afrikos šalį, kurią beveik 40 metų valdo vienas ir tas pats žmogus, prezidentas Teodoro Obiangas Nguema Mbasogo.
Valstybinė žiniasklaida sykį prilygino jį Dievui.
Bet tik išsukite iš maršruto, ir prieš akis iškils jau ne tokie dieviški vaizdai. Fištaune, viename iš net aštuonių sostinės Malabo lūšnynų, šimtai žmonių glaudžiasi medinėse trobelėse.
Vaikai dūksta šalia nuotekų klanų, telkšančių palei šiukšlėmis nusėtus molkelius. Gatvių prekijai pardavinėja pomidorus ir pupeles po elektros laidų raizginiais, kurie dažnai sukelia gaisrus. Stumdami laiką bedarbiai vyrai pliekia vietinį stalo žaidimą, akongą.
Daugelis liko be darbo po to, kai prieš dvejus metus pasibaigė prezidento Obiango statybų karštinė. Šalies socialiniai rodikliai yra vieni blogiausių pasaulyje: mažiau nei pusė iš maždaug 1,3 milijono žmonių turi prieigą prie švaraus vandens, o 20 proc. vaikų miršta nesulaukę 5-erių, rodo Jungtinių Tautų duomenys.
Daugiau nei pusė visų pradinio amžiaus vaikų nelanko mokyklos.
Skurdas slypi žiūrinčiojo akyse – bent jau taip sako Gabrielis Mbaga Obiangas Lima, vienas iš prezidento sūnų ir kasyklų bei angliavandenilių ministras. Jis pripažįsta, kad sunkumų kelia vadinamosios skurdo „kišenės“, dėl kurių jis kaltina vargšus, kurie esą prisigimdo per daug vaikų ir nemoka taupyti pinigų.
„Kai mūsų kolegos iš Nigerijos ir Sudano atvyksta apžiūrėti mūsų lūšnynų, jie sako: „Tai – ne skurdas. Atvykite į mūsų šalį ir pamatysite tikrą skurdą“, – pareiškė jis.
Jo tėvas, prezidentas, valdo šalį iš sostinės Malabo, įsikūrusio vulkaninėje saloje maždaug už 240 kilometrų nuo likusios šalies, esančios žemyninėje dalyje. T. Obiango iškilimas į valdžią prasidėjo Ispanijoje (kadaise valdžiusioje Pusiaujo Gvinėją), kur jis Francisco Franco diktatūros metais baigė elitinę karo akademiją.
Kai 1968 m. Afrikos šalis tapo nepriklausoma, prezidentu buvo išrinktas Francisco Macias Nguema, o jo sūnėnas T. Obiangas buvo paskirtas nacionalinės gvardijos vadu.
F. Macias nekentė intelektualų – jis netgi uždraudė žodį „intelektualas“. Trečdalis gyventojų buvo išžudyta F. Maciaso saugumo pajėgų arba pabėgo iš šalies per dešimtmetį trukusį jo valdymą.
1979 m. T. Obiangas savo dėdę nuvertė. F. Macias buvo nuteistas mirties bausme – sušaudant.
Iki dešimtojo dešimtmečio pagrindinis Pusiaujo Gvinėjos pajamų šaltinis buvo kakava ir kava. O tada buvo rasta naftos. (Šalis yra mažiausia OPEC narė.) Nuo to laiko T. Obiangas įvedė griežtą patronavimo sistemą, kraunančią turtus jo šeimai ir draugams.
Vyresnysis T. Obiango sūnus ir viceprezidentas Teodoro Nguema Obiangas Mangue instagrame giriasi kelionėmis asmeniniu lėktuvu ir jachtų vakarėliais.
2017 metais Prancūzijos teismas „Teodoriną“ (kitaip tariant, mažąjį Teodoro) nuteisė už akių už daugiau nei 100 milijonų dolerių Pusiaujo Gvinėjos valstybės lėšų pasisavinimą: už tuos pinigus Teodorinas prisipirko superautomobilių ir įsigijo dvarą netoli Eliziejaus laukų.
Nuo 2004 iki 2011 metų jis iššvaistė 300 milijonus dolerių prabangos prekėms, įskaitant Michaelo Jacksono atminimo suvenyrus, kaip nurodė JAV Teisingumo departamento teisininkai atskiroje 2014 m. pinigų plovimo byloje.
Ši suma sudarė šiek tiek mažiau nei 10 proc. Pusiaujo Gvinėjos tuometinių metinių naftos pajamų ir, remiantis Pasaulinės plėtros centro paskelbtu straipsniu, jos būtų pakakę panaikinti šalies skurdą.
Teodorinas nė vienos bylos nekomentavo, tačiau jo gynyba apskundė Prancūzijos teismo sprendimą pareiškusi, kad jis sukaupė savo turtą teisėtai ir turi imunitetą kaip viceprezidentas.
Teodorinas yra atsakingas ir už nacionalinį saugumą. Jam valdant, Pusiaujo Gvinėjos režimas – dėl savavališkų sulaikymų, kankinimų ir disidentų žudymo – sulaukė žmogaus teisių gynėjų pasmerkimo ir naujausiame JAV ekspertų tarybos „Freedom House“ reitinge yra lyginamas su Sirija ir Šiaurės Korėja.
Teodorino įbrolis Obiangas Lima, naftos ministras, atmeta kaltinimus dėl teisių pažeidimų ir kankinimų kaip tarptautinių organizacijų skleidžiamas „suklastotas naujienas“.
Bet koks vietinis maištas yra užtildomas. Remiantis „Armed Conflict Location and Event Data Project“, JAV įkurtos nevyriausybinės organizacijos, stebinčios politinius neramumus, duomenimis, nuo 1997-ųjų iki šių metų balandžio mėnesio Pusiaujo Gvinėjoje užregistruota vos dešimt viešų protestų.
Viena iš nepasitenkinimo slopinimo priežasčių yra sąmoningai nepakankamas švietimo finansavimas.
Aktyvistų galimybes mobilizuotis riboja ir mobiliojo interneto prieigos išlaidos, kurios yra didžiausios pasaulyje: 1 GB plačiajuosčio ryšio duomenų per mėnesį kainuoja 34,80 dolerius, t. y. gerokai brangiau nei kaimyniniame Gabone (6,96 doleriai) arba Indijoje (73 centai), remiantis „Alliance for Affordable Internet“ duomenimis.
„Teroras ir baimė išmokė mūsų žmones savo pyktį nuryti, – teigia pastorius ir žmogaus teisių aktyvistas Moises Enguru. – Mūsų karta paveldėjo niekam tikusią šalį. Režimas sunaikino mūsų darbo kultūrą, švietimą ir moralę.“
Grupė jaunų rašytojų ir menininkų slapčia stengiasi išugdyti aktyvistų, kurie galėtų veiksmingiau mesti iššūkį režimui, kartą.
„Turime ugdyti kritinius protus, kurie galėtų vadovauti judėjimui, – pažymėjo vienas iš organizatorių, kalbėdamas su sąlyga, kad liks anonimu. – Pokyčiai neišvengiami, tačiau jų dar teks šiek tiek palaukti.“
Vienas iš nedaugelio žmonių, atvirai kritikuojančių režimą, yra reperis Mariano Ebana Edu, kurio 2013 m. hitas „A Letter to the President“ (liet. „Laiškas prezidentui“) reikalavo lygių teisių ir geriamo vandens.
Vieną vasaros vakarą iš džipo griaudėjant muzikai M. E. Edu važiavo Santa Marijos lūšnyno gatvėmis. Jis prasilenkė su moterimis, ant galvos nešančiomis kibirus, kad prisipiltų vandens iš komunalinių čiaupų.
Po kelių akimirkų reperis atsidūrė prabangiame Paraiso kvartale, kur aukštos baltos sienos, apvedžiotos spygliuota viela, saugo privačią Obiangų teritoriją.
„Tokia mūsų realybė, – sako M. E. Edu, save vadinantis Negro Bey. – Mūsų turtai nėra dalijami teisingai.“
Balandį Sipopo konferencijų centre vykusioje naftos konferencijoje Obiangas Lima pareiškė, kad užsienio bandymai diskredituoti jo tėvą žlugo ir kad vyriausybė ir toliau naudoja pajamas iš naftos, kad pagerintų tėvynainių gyvenimą.
Tačiau po to, kai 2014 m. naftos kainos nukrito, šalyje skurdas išaugo. Remiantis naujausia Pasaulio banko makroekonominio skurdo perspektyva, Pusiaujo Gvinėjos naftos gavyba sumažėjo perpus iki 120 000 barelių per dieną nuo daugiau kaip 300 000 didžiausio produktyvumo metais.
„Gyvenimas sunkėja, – sako Marcialas Abaga, opozicinės „Convergence for Social Democracy“ partijos narys, kurio namuose, kaip įprasta Fištaune, nėra geriamo vandens. – Jei pasiskųsi dėl blogų gyvenimo sąlygų, būsi palaikytas valstybės priešu ir ištremtas. Tapsi tokiu kaip aš.“
Tuo tarpu 77-erių Teodoro Obiangas nė neketina atsisakyti valdžios, nepaisant gandų apie pašlijusią sveikatą ir tariamus perversmo bandymus. Kai neseniai nuo Sudano iki Zimbabvės nuvilnijusi neramumų banga nuvertė vietinius autokratus, T. Obiangas liko kur buvęs.
Šiuo metu jis yra ilgiausiai pasaulyje savo poste sėdintis prezidentas. Panašu, kad jis ir jo šeima laikysis valdžioje tol, kol išseks Pusiaujo Gvinėjos nafta.
