Vadinamąjį „Anglies dioksido ribų reguliavimo mechanizmą“ (angl. „A carbon border adjustment mechanism“, CBAM), pasiūlymą apmokestinti kai kuriuos pasirinktus produktus, tokius kaip cementas ir elektra, rengia Europos Sąjunga, 27 narėms-valstybėms pritarus iniciatyvai. Bendrijos bendrovės šią priemonę prieš įvežtines anglies dioksido emisijas vertina kaip būdą apsisaugoti nuo pigesnių, mažiau ekologiškų konkurentų. Bet dabar vis labiau sutariama, kad tokie planai gali būti ir neįgyvendinti.
Europos Sąjunga siekia užimti pirmaujančią poziciją įgyvendinant klimato apsaugos veiksmus, tuo pat metu apsaugant pramones nuo mažų sąnaudų konkurencijos, tačiau COVID-19 era apsunkino tokį siekį. Pasiūlymu, kuris, ES vertinimu, galėtų pritraukti iki 14 mlrd. eurų (16,5 mlrd. JAV orderių) per metus, toliau daromas spaudimas Jungtinėms Valstijoms, Kinijai ir Rusijai sekti jos pavyzdžiu siekiant dar labiau sumažinti emisijas. Vis dėlto tai gali galiausiai pakurstyti konfliktus dėl to, kas prie kokių rinkų turi prieigą.
„Tai įrankis, kurį ES norėtų plėtoti, net jeigu teisinės pusės parengimas reikštų prekybos konfliktų kurstymą, – sakė Susanna Droegė, Berlyno politikos instituto „German Institute for International and Security Affairs SWP“ vyresnioji mokslinė bendradarbė. – Ar jis bus taikomas, ar ne, priklausys nuo geopolitinio klimato.“
Ar sienų mokestis bus imamas ir galbūt ateityje didinamas, priklauso nuo pagrindinių įvykių eigos, ypač nuo JAV prezidento rinkimų, vyksiančių lapkritį. Europos Sąjungai nebūtų tokio didelio poreikio demonstruoti savo raumenis, jeigu Donaldą Trumpą pakeistų Joe Bidenas, kurio kampanija numato 2 trln. dolerių planą kovoje su klimato kaita ir mokestį įvežamai anglinei produkcijai.
Pagal planą, kuris yra dalis ES Žaliojo kurso strategijos, kuria siekiama, kad iki 2050 m. nebebūtų išmetama grynojo šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ketinama apmokestinti dalį anglies, kurią gamina Europos gamyklų pasauliniai konkurentai. ES lyderiai liepą pritarė planams panaudoti mechanizmo sugeneruotas pajamas kaip pagalbinę priemonę ekonomikos gelbėjimui nuo koronaviruso krizės. Įstatymo projektas turėtų būti parengtas kitais metais.
Iš pradžių ši priemonė būtų taikoma tik tam tikroms pramonės šakoms, kurioms tenka didžiausia atsakomybė už produkcijos perkėlimą iš ES į regionus su švelnesnėmis aplinkosaugos politikomis, – toks reiškinys vadinamas anglies nutekėjimu.
Tikslus anglies turinio įvežtinėse prekėse nustatymo metodas vis dar tiriamas. Kad būtų atleista nuo pasienio rinkliavų, užsienio produkcija turi turėti mažesnį anglies kiekį arba kildinama iš šalies, kuri taiko didesnį apmokestinimą emisijoms.
Tačiau, kai planas virs įstatymu, tikslas pasiekti prieigą prie didelės bendrosios Europos rinkos, vadovaujantis ES prekybos parnerių ekologiniais mandatais, galiausiai gali likti veikiau kalbomis nei realiais veiksmais. Taip gali nutikti dėl gausybės teisinių, ekonominių bei politinių iššūkių.
„Mano akimis, realistiškiausias kito etapo scenarijus yra veikiau simbolinė priemonė, – sakė Michaelas Mehlingas, Masačusetso technologijų instituto Energetikos ir aplinkosaugos politikos tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas.
Vis dėlto simbolizmas svarbus klimato politikoje, ir Europa siekia panaudoti jį kaip svertą, paremdama 2015 metų tarptautinę Paryžiaus sutartį po to, kai D. Trumpas nusigręžė nuo šio susitarimo ir iškilo abejonių, ar kitos jį pasirašiusios šalys, įskaitant Kiniją, nepaseks jo pavyzdžiu ir neišsižadės prisiimtų įsipareigojimų.
Europos pramonės gamyba jau dabar mažiau vartoja anglies nei daugelyje kitų pasaulio šalių. ES veikia didžiausia pasaulyje teršalų išmetimo leidimų prekybos sistema, kuria taikomos anglies dioksido kvotos energetikos bei gamybos įmonėms ir kuria reikalaujama iš limitus viršijančių bendrovių įsigyti CO2 leidimus iš tų, kurios išskiria mažesnį CO2 kiekį.
Taršos kaštai Europoje liepą šoktelėjo iki aukščiausio lygio per keturiolika metų, 30,8 eurų už metrinę toną, tam turėjo įtakos prognozuojama griežtesnė klimato politika. „BloombergNEF“ prognozėmis, tokie kaštai ir toliau augs, iki 2030 metų viršydami 40 eurų už metrinę toną ir taip sustiprindami argumentus dėl Anglies dioksido ribų reguliavimo mechanizmo, arba CBAM.
„Prekybos karo rizika, įvedus CBAM, greičiausiai tik padidės, nes anglies kaina auga, – liepos 23 dieną savo ataskaitoje rašė „BloombergNEF“ analitikai Antoine‘as Vagneur-Jones‘as ir Emily Jackson. – Todėl galbūt iškils poreikis pritaikyti mechanizmą geriau anksčiau nei vėliau.“
Vienas iš iššūkių – užtikrinti, kad bet kokia taikoma priemonė atitiktų Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) atvirų rinkų taisykles. Tuo tikslu anglies mokestis turės pakeisti egzistuojančią apsaugą nuo anglies nutekėjimo. Šiuo metu Bendrija suteikia nemokamus leidimus limituotam skaičiui įmonių, įtrauktų į ES taršos leidimų prekybos sistemą, taip siekdama neleisti joms perkelti gamybos į užsienį.
Toks žingsnis gali sukelti pasipriešinimą iš cemento, plieno bei aliuminio gamintojų, kurie nori, kad naujoji priemonė būtų papildoma apsauga nuo konkurentų iš šalių su švelnesnėmis klimato taisyklėmis.
Kita kliūtis yra pati Paryžiaus sutartis. Susitarimas paremtas savanoriškais šalių įsipareigojimais, o Europos importo mokestis mestų iššūkį tokiai struktūrai, teigia Peteris Vis, buvęs pirmosios ES klimato komisarės Connie Hedegaard personalo vadovas.
„Aš labai smarkiai abejoju dėl CBAM idėjos, – sakė P. Vis, šiuo metu einantis Briuselyje veikiančios konsultacinės įmonės „Rud Pedersen Public Affairs“ vyresniojo patarėjo pareigas. – Bus labai sudėtinga sulaukti plačios paramos šiai idėjai tarptautiniu mastu, o tokiu atveju kyla klausimas: kokį neigiamą poveikį tai galėtų turėti tarptautinėms deryboms klimato klausimais?“
ES jau išmoko, kad judėjimas savarankiškai klimato politikoje gali duoti priešingų rezultatų. Bet kokia Europos priemonė greičiausiai pradės veikti ne anksčiau kaip 2023 metais, kaip kad to siekia ES lyderiai, nes būsimam komisijos pasiūlymui turės pritarti – neatmetama ir pataisų galimybė, – nacionalinės vyriausybės ir Europos Parlamentas (EP), o visas procesas dažnai užtrunka apie dvejus metus.
Anot Georgo Zachmanno ir Beno McWilliamso iš Briuselyje veikiančios „Bruegel“ ekspertų grupės, visa ši iniciatyva – „daug skausmo ir mažai naudos“.
