Cynthia Viteri, dėl kurios veiklos pradėtas tyrimas, gynė sprendimą sustatyti policijos automobilius ant gudronuoto grindinio siekiant sutrukdyti lėktuvui vykdyti savo humanitarinę misiją. Pasak merės, taip norėta apsaugoti Gvajakilio miestą nuo pandemijos.
Tokiais sudėtingais laikais kaip šie visų lygių lyderiai ryžtasi visoms įmanomoms priemonėms, kad tik būtų suvaldytas viruso plitimas. Ir nors dalis jų – viso labo vienkartiniai veiksmai, kaip, tarkim, minėtu Ekvadoro atveju, kitos priemonės gali būti daug labiau invazinės – ir visko gali būti, kad jos nenustos galioti ir išsisklaidžius viruso grėsmei.
Kaip ir rugsėjo 11-osios išpuoliai Jungtinėse Valstijose, koronaviruso pandemija – tai galinga krizė, kelianti pavojų pakeisti pasaulį, kuriame gyvename, ir galimai paveiksianti lyderių valdymo stilių. Vyriausybės su kariuomenės pagalba uždarė miestus, nustatė žmonių srautus išmaniaisiais telefonais, sodino į kalėjimą ar izoliavo karantino pažeidėjus, pasitelkdamos vaizdo kameras ir dirbtiniu intelektu paremtas veido atpažinimo kameras.
Tokie apribojimai taikos metu – beprecedenčiai ir yra įmanomi tik dėka sparčių pasiekimų technologijų srityje. Ir nors viso pasaulio gyventojai galbūt ir sutinka laikinai paaukoti pilietines laisves, istorija rodo, kad specialiųjų įgaliojimų gali būti nelengva atsisakyti.
Apribojimai Uhane
„Labai neramu dėl to, kad jeigu visuomenė suteiks vyriausybėms naujus kontrolės įgaliojimus siekiant pažaboti „Covid-19“ protrūkį, vyriausybės išlaikys šias galias ir visuomenės sveikatos krizei pasibaigus, teigia Adamas Schwartzas, San Fransiske veikiančios pelno nesiekiančios grupės „Electronic Frontier Foundation“ vyresnysis advokatas. – Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po rugsėjo 11-osios išpuolių JAV vyriausybė iki šiol naudoja nemažai sekimo technologijų, kurias sukūrė iškart po atakų.“
Kinijos komunistų partijos suvaržymo priemonės viruso epicentre Uhane iš dalies padiktavo toną – priemonės, kurių ėmėsi Kinija siekdama izoliuoti infekuotuosius, iš pradžių šokiravo pasaulį, bet paskui analogiškų veiksmų ėmėsi šalys, kurių istorija nė iš tolo neprilygsta Kinijos valstybės kontrolei. Iš pradžių buvo uždarytas Uhanas, vėliau visa Hubėjaus provincija, dar vėliau kiti šalies regionai. Kinijos valdžia tęsė intervencines priemones, suformuotas per ilgus piliečių kontrolės dešimtmečius.
Valdžia rinko ir rūšiavo duomenis iš telekomunikacijų bendrovių, ragino privačias technologijų įmones steigti virtualias karštąsias linijas, kad būtų susekti galimai infekuoti žmones Hubėjuje, o vėliau pasitelkė platų komunistų partijos narių bei bendruomenės grupių tinklą, raginantį piliečius atidžiai stebėti ir kontroliuoti savo kaimynų sveikatos būklę ir judėjimą.
Laisvės kaina
„Kinija sugebėjo sukontroliuoti protrūkį, nes vyriausybė kruopščiai sekė žmones, – sakė Joy Huang, tarnautoja iš Šanchajaus. – Aš nenoriu būti sekama, bet tuo pačiu metu aš nenoriu, kad nebūtų susekti infekuoti žmonės. Laisvė turi savo kainą.“
Likęs pasaulis šiuo metu ima tą suprasti.
Vengrijos vyriausybė priėmė įstatymo projektą, kuris suteikia Viktorui Orbanui galių valdyti remiantis nepaprastaisiais įgaliojimais neapibrėžtą laiką. Opozicija mėgino stabdyti tokį įstatymo projektą, bet V. Orbano koalicija turi daugumą, kurios jai pakako priimti įstatymą. Pagal įstatymo projektą numatyta skirti penkerius metus kalėti bet kuriam asmeniui, teisiamam už „faktų iškreipimą“ siekiant susilpninti vyriausybės „apsaugos priemones“.
Tuo tarpu Rusijos policija, pasitelkusi platų Maskvos vaizdo kamerų tinklą, susekė tūkstančius žmonių, pažeidusių karantiną, kuris buvo jiems įvestas grįžus iš didelės rizikos šalių. Jie naudojo vieną iš plačiausio profilio veido atpažinimo sistemų pasaulyje, skirtą stebėti žmones, kuriems taikoma privaloma saviizoliacija.
Nuo Kambodžos iki Izraelio
Kambodžos vyriausybė, vadovaujama premjero Hun Seno – kuris, kilus protrūkiui, skrido į Kiniją pareikšti solidarumo su Pekinu, – sulaukė kaltinimų iš Žmogaus teisių stebėsenos organizacijos, kad jis pasinaudojo susirūpinimu dėl „melagingų naujienų“, susijusių su virusu, suimti opozicijai atstovaujančius kritikus.
Ne tik šios vyriausybės, su akivaizdžiomis autoritarizmo tendencijomis, skuba varžyti savo piliečius.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įkūrė komitetą, kuris rengė kovos su virusu priemones, tarp jų – galimą „mobiliąją identifikavimo strategiją“ bet kuriam asmeniui, kuris turėjo kontaktų su infekuotais žmonėmis. O vėliau Paryžius dislokavo dronus, siekdamas užtikrinti, kad miesto gyventojai laikosi izoliavimo taisyklių.
Singapūras, kuris sulaukė pagyrų už sėkmingą kovą su viruso plitimu, paleido mobiliąją programėlę, naudojančią „Bluetooth“ technologijas, skirtą nustatyti artimus kontaktus tuo atveju, kai sergantis žmogus neatsisako visų savo socialinių santykių. Programėlė kol kas neprivaloma.
Pasirinkimo nepalieka Izraelis, kur policijai suteikti įgaliojimai stebėti tuos, kurie turi būti izoliacijoje, o vidaus saugumo tarnyba, žinoma kaip „Shin Bet“, yra įgaliota sekti infekuoto asmens mobiliojo telefono duomenis dvi savaites.
Kultūriniai skirtumai
Nors demokratinės šalys Taivanas ir Pietų Korėja sėkmingai kovoja su viruso plitimu, kai kurie ekspertai mano, kad Azijos regiono pandemijų patirtis, kaip ir įvairi piliečių politinė patirtis, leido taikyti šiek tiek labiau invazines kontrolės priemones.
Indijoje, kur premjeras Narendra Modi įvedė karantiną, pareigūnai seka mobiliuosius asmenų telefonus, renka rezervacijų duomenis iš oro linijų ir geležinkelių, ir nenuplaunamo rašalo antspaudais ant rankų žymi žmones, kurie turi karantinuotis keturiolika dienų. Be to, N. Modi administracija pasinaudojo virusio protrūkiu kaip pagrindu išvaikyti antivyriausybinius protestus Naujajame Delyje. Kovą buvo nufilmuota, kaip policininkai ir „budrumo komiteto“ nariai lazdomis vaiko protestuotojus.
Kultūriniai skirtumai rodo, kad tokia griežta kontrolė susiduria su pasipriešinimu Vakaruose. Kanados sveikatos ministras perspėjo piliečius, kad nepavykus saviizoliuotis, gali būti įvestos griežtesnės priemonės ir iškilti pavojus „mūsų pilietinėms laisvėms“.
Griežtesnė kontrolė
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pakurstė nuomonę, kad griežti suvaržymai kelia abejonių; anot jo, turėtų būti nustatytas apribojimų terminas siekiant išvengti nebūtinos žalos ekonomikai.
Anot Jennifer Granick, Amerikos piliečių laisvių sąjungos priežiūros ir kibernetinio saugumo advokatės, Jungtinės Valstijos neturi infrastruktūros, tinkamos vykdyti kiniškos „likti namie“ politikos, nes prieinama informacija išskaidyta ir daugiausia sukoncentruota į privačių įmonių, ne vyriausybės, rankas. „Mums teks pripažinti, kaip ir bet kuriame mūsų visuomenės įstatyme, vienokį ar kitokį reikalavimų nesilaikymą“, – sakė J. Granick.
O kai kas mano, kad būtina didesnė kontrolė.
Australijos vyriausybė sulaukė kritikos iš kai kurių sveikatos ekspertų dėl nepakankamų priežiūros ir sekimo priemonių, siekiant sustabdyti viruso plitimą. Japonijoje, kur viruso protrūkis, regis, buvo ne toks stiprus, kaip daugelyje kitų valstybių, parlamentas priėmė įstatymo projektą, leidžiantį premjerui Shinzui Abe paskelbti nepaprastąją padėtį, bet jis to dar nepadarė.
Europa turi savo jautrių niuansų, čia daugiau dėmesio skiriama duomenų apsaugai. Vokietijoje įstatymo dėl koronaviruso projektas su teisės aktais, leidžiančiais sekti per infekuotų pacientų telefonus neterminuotai, buvo pakoreguotas po to, kai teisingumo ministrė išreiškė savo nepritarimą. Izraelio valstybinio saugumo priemonėms pasipriešinta šalies aukščiausiame teisme.
Gu Su, Nandzingo universiteto filosofijos ir teisės profesoriaus, nuomone, Kinijoje, dėl čia galiojančios politinės kultūros, „žmonės yra labiau linkę paklusti drakoniškoms priemonėms“. Tačiau viso pasaulio vyriausybėms „turėtų būti leista koncentruoti ir plėsti savo įgaliojimus, tam tikru mastu, norint efektyviau kovoti su krize“, – tol, kol jie bus „griežtai limituoti“, sakė Gu Su.
Tuo tarpu Ekvadore merės C. Viteri kontroversiški veiksmai trukdyti olandų orlaiviui nutūpti nepadėjo pažaboti viruso protrūkio. Po kelių valandų ji paskelbė, kad jai diagnozuotas koronavirusas „Covid-19“.
