Vokiečiams rengiantis svarbiausiems rinkimams per pastaruosius dešimtmečius, kai pasibaigs paskutinė Angelos Merkel kadencija kanceliarijoje, pagrindiniais ekonominiais klausimais išlieka klimato kaitos politika, infrastruktūra, aukštos nuomos kainos ir mokesčiai. Sparčiausias vartotojų kainų šuolis nuo 2008 m. nėra laikomas esmine problema, nors žiniasklaida ne kartą pabrėžė, kad kainos iš tikrųjų kyla.

Pasak akademikų, kuriems atstovauja Ferdinandas Fichtneris iš Berlyno Taikomųjų mokslų universiteto, tai žymi nutolimą nuo tradicinių baimių dėl palaidos pietų Europos stiliaus ekonomikos (kurias dar pastiprindavo nerimas dėl 1920-ųjų Veimaro Respublikos hiperinfliacijos), kėlusių aliarmą euro zonos skolų krizės metu praeitame dešimtmetyje.

„Šiuo metu stebėtinai tylu, palyginti su tuo, ko buvo galima tikėtis prieš 10 metų, – sako F. Fichtneris. – Pasipiktinimas galėtų būti garsesnis. Kalbant apie rinkimus, tema netgi gali būti išsemta, nes nebebus jokių naujų infliacijos skaičių.“

Jei toks neemocingas tonas išliks ir toliau, Europos centrinis bankas pajus didelį palengvėjimą, nes būtent jis ilgą laiką buvo Vokietijos politinis atpirkimo ožys dėl savo krizės politikos ir neigiamų palūkanų normų. 2012 m. tuometiniam jo vadovui Mario Draghi bulvarinis leidinys „Bild Zeitung“ netgi įteikė prūsišką šalmą – kaip priminimą apie jo pareigą likti ištikimam šalies infliacijos disciplinai.

Jei reikia tolesnių įrodymų, kad politika darosi labiau sangviniška, sekmadienį vykusiuose televizijos debatuose tarp kandidatų, besirengiančių pakeisti A. Merkel po rugsėjo 26 d. rinkimų, infliacija nė nebuvo konkrečiai paminėta. Geležinkelio darbuotojų streikas, kuriuo buvo reikalaujama padidinti algas, taip pat neužsiminė apie kylančias kainas.

Populistinė pozicija

Populistinei AfD taip pat neišdegė bandymai atkreipti dėmesį į infliaciją – reiškinį, kurį vyresnioji partijos atstovė Alice Weidel apibūdino kaip „asocialiausią perskirstymo formą“. Partija išlieka penktoje vietoje, apklausose ją palaiko apie 11 proc. vokiečių.

Politikai dažniau minėjo infliaciją po to, kai rugpjūčio 30 d. duomenimis ji paspartėjo iki 3,4 proc. Friedrichas Merzas, konservatyvios A. Merkel CDU partijos ekonomikos atstovas spaudai, savaitgalį duodamas interviu laikraščiui perspėjo, kad vadovaujant socialdemokratų lyderiui Olafui Scholzui kiltų pavojus vartotojų kainoms. Pats O. Scholzas praėjusią savaitę teigė, kad infliacija turi būti atidžiai stebima, nors jis ir jo varžovai žalieji daugiau dėmesio skyrė nuomos kainų augimui.

Ši intensyvumo stoka atspindi piliečių prioritetus, tuo labiau, kad tai bus pirmieji rinkimai, kuriuose dalyvaus rinkėjai, gimę jau po euro įvedimo. Remiantis ZDF apklausa, kuri baigėsi rugsėjo 10 d., paklausus apie didžiausias Vokietijos problemas, 43 proc. respondentų nurodė klimatą ir aplinką, 30 proc. pandemiją ir tik 6 proc. – ekonominę situaciją.

Didžiausias Vokietijos bulvarinis laikraštis „Bild“ skleidžia infliacijos baimę: „infliacijos monstras sugrįžo!“

Prisimenant nepamirštamą Vokietijos hiperinfliacijos istoriją, infliacija visada tyko už kampo. pic.twitter.com/iud2X12Mub

– Philippas Heimbergeris (@heimbergecon) 2021 m. gegužės 9 d.

Toks požiūris dar įstabesnis dėl to, kad žiniasklaida dažnai skelbia vartotojų kainas, kurios šiuo metu kyla sparčiau nei 2011 m., kai visuomenės baimės buvo ypač užaštrėjusios.

„Kai kurie laikraščiai mėgsta pasisakyti prieš kylančią infliaciją ir žadinti seną kovos dvasią, tačiau diskursas taip pat pasikeitė, – teigia Vienos tarptautinių ekonomikos studijų instituto ekonomistas Philippas Heimbergeris. – Visuomenės diskusijos apie ekonomikos politiką ir infliaciją jau nebe tokios, kokios buvo.“

Žmonės vis dar nerimauja dėl vartotojų kainų, bet ne tiek, kiek anksčiau. Draudimo bendrovės „R+V Versicherung AG“ liepos mėnesį atliktoje apklausoje – pavadinimu „Vokiečių baimės“ – 50 proc. respondentų jaudinosi dėl kylančių gyvenimo išlaidų, palyginus su 76 proc. 2008 m.

Infliacijos baimės yra suprantamos, sakė Peteris Bofingeris, Viurcburgo universiteto profesorius ir buvęs šalies ekonomikos ekspertų tarybos narys. Jis pastebėjo, kad vokiečiai yra jautrūs žemoms palūkanų normoms ir kylančioms kainoms, nes šalyje yra labai mažai būsto savininkų.

„Jei nenusipirkote namo, gali apimti apmaudas, kad praleidote gerą progą, nes dabar infliacija spartėja, – sakė P. Bofingeris. – Yra racionalaus pagrindo manyti, kad Vokietijoje infliacijos reikia bijoti labiau nei Ispanijoje.“

Ph. Heimbergeris svarsto, kad toną pakeisti padėjo Isabel Schnabel, vienos iš naujosios kartos vokiečių ekonomistų, paskyrimas į ECB vykdomąją valdybą 2020 m. pradžioje.

„Svarbu pateikti faktinį neseniai pakilusių kainų paaiškinimą ir įvertinti būsimą riziką, ypač Vokietijoje, kur daugelis tariamų ekspertų ir žiniasklaida vėl kursto žmonių baimes, – pirmadienį pietvakarių verslininkams sakė ji. – Nuolat auganti infliacija, kaip kai kurie bijo, išlieka labai mažai tikėtina.“

Vis dėlto diskusijos dar gali įkaisti. Vokietijos „Bundesbank“ skaičiuoja, kad šių metų pabaigoje infliacija gali siekti net 5 proc. Likus mažiau nei dviem savaitėms iki rinkimų, vis dar yra laiko įsiplieksti vartotojų kainų nerimui.

„Prieš rinkimus visos temos virsta sensacijomis“, – pastebi Florianas Kernas, Berlyno idėjų kalvės „Dezernat Zukunft“, skatinančios naują mąstymą ekonominiais klausimais, direktorius. Vis dėlto „aš tikiu, kad diskusijas galima nuraminti švietimu“, priduria jis.