„Iniciatyvos palaikymas suteikia teisėtumą Kinijos grobuoniškam požiūriui į investicijas ir neatneš jokios naudos Italijos žmonėms“, – tviteryje įspėjo Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo taryba.
Nors Kinijos investicijos Europoje nėra naujiena, „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva – Kinijos prezidento Xi Jinpingo asmeniškai prižiūrima programa. Laimėti Didžiojo Septyneto narės ir vienos iš didžiųjų Europos šalių palankumą – reiškia padidinti iniciatyvos patikimumą.
Tačiau Kinijai ir Xi Jinpingui šis susitarimas svarbus ne vien dėl „Vienos juostos, vieno kelio“ įsitvirtinimo Europoje.
Kinijai buvo svarbu laimėti būtent Italijos palankumą. Nė Vokietija nebūtų buvusi geidžiamesnė partnerė europietė. Per amžius Italija buvo Europos šilko gamybos ir prekybos su Rytais centras. Xi Jinpingas negalėtų įtikimai atkurti Šilko kelio, nesugrįžęs prie jo istorinių ištakų.
Matydami Kiniją kaip kylančią konkurencinę galią, Vakarų analitikai pernelyg dažnai išleidžia iš akių kultūrinę „Vienos juostos, vieno kelio“ simboliką Xi Jinpingo vietinei auditorijai. „Viena juosta, vienas kelias“ nėra vien galios demonstravimas ar netgi pragmatiška ekonominė investicija. Tai – Kinijos identiteto įtvirtinimas.
Šilko kelio prisiminimai šiuolaikiniams kinams dovanoja nacionalinę technologinės lyderystės, taikios prekybos ir tarptautinės pagarbos legendą, kuri – anaiptol ne atsitiktinai – atrodo suderinama su autokratiniu valdymu. Šilko kelias Kinijos žmonėms ir likusiam pasauliui primena, kad šios tautos istorija mena senus laikus ir didžius pasiekimus. Tačiau, priešingai nei kai kurios kitos Kinijos lyderio sekamos legendos, šioji pabrėžia atvirumą kitų kraštų įtakai.
Nesuklyskite: „Viena juosta, vienas kelias“ visų pirma kalba apie Kinijos didybę. Įsigilinkite, kokiais žodžiais Xi Jinpingas suformulavo sandorio esmę italų auditorijai atvirame kreipimesi, išspausdintame laikraštyje „Corriere della Sera“: „Kinija ir Italija – atitinkamai Rytų ir Vakarų civilizacijos atstovės, kurios yra parašiusios kai kuriuos svarbiausius ir reikšmingiausius žmonijos civilizacijos istorijos skyrius… Ryšiai tarp šių dviejų didžių civilizacijų, kinų ir italų, yra giliai įsišakniję istorijoje.“
Praleisdamas kai kurias nemalonias istorines detales, jis priminė Šilko kelio ryšius tarp senovės Romos ir Hanų dinastijos (206 m. pr. m. e. – 220 m.), žinoma, nepamiršdamas ir Marco Polo. Jis pabrėžė, kad Italiją ir Kiniją sieja du tūkstančiai draugystės metų, o tai – „turtingas istorinis palikimas“. Girdamas pačių italų istoriją, Xi Jinpingas davė užuominų, kad atkurtoji Kinijos didybė padėtų pasiekti tą patį ir jos partnerėms.
Tai – gudri žinutė. Šiaurės Italijos tekstilės miestuose šiandien „pagaminta Italijoje“ dažniausiai reiškia „pagaminta kinų darbininkų kinams priklausančiuose fabrikuose“. Apdovanojimų pelniusiuose Edoardo Nesio 2010 m. memuaruose „Mano šeimos istorija“, kuriuose prisimenamas jo šeimai priklausiusio „Prato“ fabriko žlugimas, kaltė dėl Italijos tekstilės pramonės sunykimo priskiriama trumparegiams mados namams, globalistams ekonomikams, abejingiems politikams ir grobuoniškiems kinams. Ši knyga – tai gryniausias literatūrinis „trampizmas“.
Kai Matteo Salvinis, Italijos ministro pirmininko pavaduotojas ir prieš migrantus pasisakančios „Lygos“ vadovas, įspėja apie užsienio kompanijų „kolonizacijos“ pavojus, jo auditorija tikriausiai neįsivaizduoja prancūzų. (M. Salvinis per Xi Jinpingo vizitą kažkodėl buvo išvykęs iš Romos į šalies pietus.)
Tokiame kontekste sandoris reiškia Xi Jinpingo pergalę. Kylant nacionalizmui, Italijos populistinė vyriausybė priima Kiniją į glėbį kaip geranorišką prekybos partnerę, kokia ji vaizduoja esanti.
Virginia Postrel yra „Bloomberg Opinion“ apžvalgininkė. Anksčiau ji dirbo žurnalo „Reason“ redaktore ir „Wall Street Journal“, „Atlantic“, „New York Times“ bei „Forbes“ apžvalgininke. Viena iš jos parašytų knygų – „Glamūro galia“ („The Power of Glamour”).
