Praėjusią savaitę rašiau, kad skaitmeninė „geležinė uždanga“ buvo nuleista, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi žingsnių izoliuoti „Huawei Technologies Co.“. Per savaitę į šią takoskyrą įsitraukė visa grupė pasaulinių korporacijų.

Korporacijos „Alphabet“ padalinys „Google“ pareiškė nutraukiantis kai kuriuos ryšius su „Huawei“, įskaitant ir Kinijos elektronikos bendrovės prieigos prie jo mobiliosios operacinės sistemos „Android“ ribojimą. Atsižvelgdamos į susiklosčiusias aplinkybes, telekomunikacijų įmonės Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Taivane buvo vienos iš tų, kurios sustabdė „Huawei“ naujausių įrenginių užsakymus. „Microsoft“ atsisakė „Huawei“ produktų iš jos „Azure Stack“ katalogo, tuo tarpu britų bendrovė „ ARM Holdings Plc.“, dabar priklausanti korporacijai „SoftBank Group Corp.“, pareiškė, kad laikysis nurodymo, idant būtų užkirstas kelias intelektinės nuosavybės, naudojamos puslaidininkių gamyboje, tiekimui.

Šios bendrovės laikėsi nurodymo, kurį davė viena suvereni valstybė. Jų nuomone, yra mažai erdvės manevrams, tiek teisiniu, tiek funkciniu atžvilgiu (jeigu telefone negali tinkamai funkcionuoti „Android“, tuomet kyla problema).

Nusileidus šiai skaitmeninei „geležinei uždangai“, tarp šalių gali kilti daug svarbesnių nesutarimų, kad ir lėčiau besiformuojančių. Vien tarpusavyje derinamų technologijų sferų egzistavimas nereiškia, kad tiekimo grandinės taps viena kitos veidrodiniu atspindžiu skirtinguose žemynuose. Šalims pasaulio mastu veikiau tai reiškia, kad kiekvienas verslo ir investicinis sprendimas tampa politiniu.

Jungtinių Valstijų technologijos vis dar pirmauja pasaulyje, ir kurį laiką tokia tendencija turėtų išlikti. Bet Kinija pademonstravo norą įsitraukti į šį procesą ir padėti besivystančioms šalims taip, kaip kitados padėjo JAV. Fiksuoto ir judriojo ryšio tinklų kūrimas ar subsidijavimas greičiausia bus tęsiamas ir toliau. Gamins „Huawei“ ir „ ZTE Corp.“, bet finansuos – tiesiogiai ar netiesiogiai – Pekinas.

Čia kalbame ne tik apie aukštųjų technologijų tinklus. Nemaža grupė besivystančių šalių nori turėti greitaeiges geležinkelio linijas, našius uostus ir oro uostus bei energiją taupančias, mažai teršiančias elektrines transporto priemones. Visa tai gali pasiūlyti Amerika arba jos sąjungininkės. Japonija, Europa ar Kanada turi reikiamų technologijų ir įgūdžių padėti. Bet Kinija, ne tik yra pajėgi pasiūlyti tokias technologijas, ji turi tam reikalingą politinį bei fiskalinį kapitalą. Tokius savo ketinimus ji jau įkūnija per savo „Juostos ir Kelio“ iniciatyvą.

Bet jeigu kuri nors šalis sutiks diegti kinų tinklus ar infrastruktūrą, didėja tikimybė, kad JAV, prisidengdama nacionalinio saugumo sumetimais, atskirs ją nuo amerikietiškų produktų.

Filipinai ir Vietnamas įkūnija tokią dichotomiją.

Filipinai palaiko istoriškai glaudžius ryšius su Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau šalies prezidentas Rodrigo‘as Duterte‘ė blaškosi tarp meilės ir neapykantos Kinijai, atkreipdamas dėmesį į Pekino agresyvumą kaimynių požiūriu ir kartu į šalies pasiryžimą vykdyti sandorius. Filipinams vadovaujant R. Duterte‘ei, abi šalys pasirašė per dešimtis sutarčių, įskaitant ir su „China Telecom Corp.“ korporacija dėl mobiliųjų teflonų tinklo sukūrimo Filipinuose.

Šalies užsienio reikalų sekretorius Teodoro‘as Locsinas šių metų gegužę duodamas interviu naujienų agentūrai „Bloomberg“ taip apibūdino nuotaikas Kinijos atžvilgiu: „Kinijos siūlymas palaikyti strateginę partnerystę yra šiek tiek patrauklesnis nei tai, ką šiuo metu siūlo JAV – strateginę sumaištį“.

Vietnamas, priešingai, turėtų būti tikra Kinijos sąjungininkė. Vis dėlto Pekino kategoriški veiksmai nežavi vietnamiečių, tuo tarpu JAV atžvilgiu jie gana šiltai nusiteikę. Praėjus keturiems dešimtmečiams po žiauraus karo pabaigos, abi šalys plėtoja karinius ryšius, Vietnamui siekiant sulaikyti augančios Kinijos galios antplūdį. Dėl šių priežasčių Hanojus veikiau nusiteikęs vengti Kinijos pasiūlymų, jeigu jie reikštų prarasti Vašingtono palankumą. Bet pasirinkimas nebus lengvas, atsižvelgus į dosnius Kinijos pasiūlymus.

Tokio pobūdžio sprendimus teks priimti visame pasaulyje. Jie nebus skubinami ir galbūt nebus deklaratyviai skelbiami iš tribūnos. Veikiau jie bus priimami biurokratinių įstaigų konferencijų salėse, per ministrų kabineto posėdžius ir užsienio ambasadose, kurios neatsigins nuo nuolat čia beplūstančių vyriausybinių ir nevyriausybinių lobistų.

Panašiai kaip prieš septyniasdešimt metų, kai pasaulis buvo susiskaidęs pagal karinį principą, dabar nusileidusi skaitmeninė „geležinė uždanga“ neišvengiamai privers politinius lyderius nuspręsti, ar jie jungiasi prie Kinijos ar prie Amerikos komandos.