„Man čia patinka, bet Turkijoje nebegaliu pragyventi, nerandu darbo, – skundžiasi septynerius metus Turkijos centrinėje dalyje gyvenantis afganistanietis. – Mano tėvai ir broliai žuvo Afganistano kare. Neturiu ko prarasti. Taigi, kai išgirdau, kad jie atvėrė vartus, nusprendžiau išmėginti savo laimę.“

3,6 milijonai Turkijoje registruotų sirų sudaro du trečdalius visų šalies migrantų, tačiau tik nedidelė jų dalis susibūrė vakariniame pasienyje po to, kai R. T. Erdoganas paskelbė, kad jie gali laisvai kirsti sieną.

Europos Sąjungos vyriausybėms kyla pavojus, kad kova dėl paskutinių sukilėlių įtvirtinimų Sirijoje sukels naują pabėgėlių bangą, kuri iš Turkijos pasklis po visą Europą ir pavers R. T. Erdogano grasinimus realybe. Taigi tikroji rizika greičiausiai slypi ties Turkijos pietine siena su Sirija, o ne su Graikija.

Briuselis susirūpinęs

Atsižvelgiant į permainingą sėkmę mūšio lauke ir netikrumą dėl to, kas vyksta ties pietrytinėmis Europos sienomis, pokyčiai gali įvykti greitai. Jei dėl Rusijos pajėgų remiamos Sirijos prezidento Basharo Al-Assado karinės kampanijos Idlibas žlugs, daugiau kaip du milijonai pabėgėlių gali pajudėti Europos link, kadangi Turkija pasižadėjo nestoti jiems skersai kelio.

Vieno Europos Sąjungos diplomato teigimu, didžiausią susirūpinimą Briuseliui kelia tai, kad besitęsianti Graikijos ir Turkijos pasienio krizė tėra dalelė to, kas gali nutikti, jei iš Idlibo pajudės dar viena egzodo banga.

Manoma, kad tokiu atveju R. T. Erdoganas plačiai atvers vartus, sukeldamas milžinišką migracijos krizę Graikijoje ir visoje Europoje, pabrėžė diplomatas, prašęs nenurodyti savo pavardės.

Turkija ir Rusija tapo dviem pagrindinėmis galybėmis, galinčiomis nulemti Sirijos ateitį po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė išvesti iš šalies amerikiečių pajėgas. Visgi neturėdama Europos palaikymo Ankara jaučiasi vieniša ir susiduria su vis labiau augančiais kaštais Sirijoje, kur kovoja su B. Assado pajėgomis.

Rusijos oro pajėgoms remiant B. Assadą, Turkijos kariuomenė praėjusią savaitę prarado mažiausiai 36 karius: vien per vasario mėnesį žuvusių turkų karių skaičius viršijo penkias dešimtis.

Reaguodamas į tai, Turkijos prezidentas, kuris jau seniai skundėsi, kad Europa nepakankamai jį palaiko, nors Ankara neva išleido 40 milijardų dolerių pabėgėlių reikalams, pagrasino, kad atvers sienas visiems norintiems patekti į kaimyninę Graikiją ir dar toliau.

Tik viskas nėra taip paprasta. R. T. Erdoganui dar gali prireikti Europos paramos, kol jis rengiasi susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu dėl Sirijos ateities, kuris numatytas ketvirtadienį.

Jo taktika – grasinti Europos lyderiams ir paleisti pabėgėlius – buvo sutikta su pykčiu, primenant, kad Turkija ekonomiškai ir finansiškai priklauso nuo Europos, taigi jo galia nėra tokia didelė, kaip jam pačiam gali atrodyti.

Neįprastai tiesmukame pareiškime Vokietijos kanclerė Angela Merkel pabrėžė suprantanti, jog R. T. Erdoganas tikisi iš Europos daugiau, tačiau, jos nuomone, „nepriimtina“ yra tai, kad prezidentas ir jo vyriausybė „prisidengia pabėgėliais“, užuot kalbėjusi tiesiogiai su ES lyderiais. A. Merkel pažymėjo, kad ji ir toliau ves derybas su Turkija dėl to, kaip „pasiekti ES paramos pusiausvyrą“.

Už Turkijos sprendimo atidaryti vakarines sienas pabėgėliams slypi „daug signalų ir provokacijų“, teigia Emile'is Hokayemas, Tarptautinio strateginių tyrimų instituto, Londone įsikūrusios idėjų kalvės, bendradarbis Artimųjų Rytų saugumo klausimais. Jis atkreipė dėmesį į didžiulį neatitikimą tarp vis dar nedidelio Turkiją palikusių pabėgėlių skaičiaus ir perdėtų vyriausybės gąsdinimų apie daugiau nei 100 000 žmonių.

Lyginant su 2015 m. pabėgėlių skaičiais, iki migracijos krizės mums dar toli.

Sirai Stambule

Egzistuoja paprasta priežastis, kodėl sirai nenori leistis į rizikingą kelionę per ES sieną, kurią aršiai gina Graikija: po to, kai apsigyveno Turkijoje, jie turi ką prarasti. Remiantis oficialiais paskaičiavimais, po to, kai dėl devynerius metus trunkančio pilietinio karo Sirijos pabėgėliams teko apsigyventi kaimyninėje Turkijoje, čia gimusių mažųjų sirų skaičius jau siekia maždaug pusę milijono.

Šiandien Stambule yra net keli gausiai apgyvendinti sirų rajonai, kur vietinis verslas klesti iš dalies dėl prekybos su sirų bendruomene.

Taigi R. T. Erdogano sprendimas atverti vartus yra „patrauklesnis nelegaliems migrantams iš tokių šalių kaip Afganistanas, Iranas ir Pakistanas, kurie rizikuoja būti deportuoti, o ne pabėgėliams iš Sirijos“, – pažymi Muratas Erdoganas, Stambulo Turkijos ir Vokietijos universiteto profesorius, tiriantis migraciją (ir nesusijęs su prezidentu jokiais giminystės ryšiais).

2016 m. R. T. Erdoganas sutiko sustabdyti migracijos srautus po to, kai pasirašė susitarimą su ES (susitarimui vadovavo A. Merkel), į kurį buvo įtrauktas ir 6 milijardų eurų vertės pasižadėjimas padėti sumažinti Turkijos fiskalinę naštą dėl milijonų sirų apgyvendinimo.

Šis susitarimas staigiai nutraukė pabėgėlių srautus, judėjusius 2800 kilometrų Egėjo jūros pakrante. R. T. Erodanas pirmadienį pareiškė, kad ES neįvykdė savo įsipareigojimų ir kad Turkija nebenori lėšų, kurias blokas jai pavėluotai bando įsiūlyti.

„Prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai gali laisvai išvykti iš ten, kur šiuo metu yra, ir pasirinkti šalį, kurioje norėtų gyventi“ pagal tarptautinę teisę, pabrėžė R. T. Erdoganas.

Tokia pozicija, jei prezidentas jos laikysis ir toliau, žlugus Idlibui grasina grąžinti ankstesnę neviltį. Tie sirai, kurie neturi ko prarasti, kaip kad 71-erių metų Mohammedas Haboulas iš Alepo, yra pasirengę mėginti kirsti sieną ir patekti į Graikiją.

Išgirdęs, kad siena atidaryta, M. Haboulas iš pietų Mersino provincijos leidosi į 16 valandų kelionę autobusu kartu su sūnumi, marčia ir keturiais anūkais.

„Man patinka Erdoganas, manau, kad jis geras lyderis, geras musulmonas, ne toks, kaip Basharas Al-Assadas, – sako M. Haboulas. – Tačiau problema ta, kad ekonomika čia silpna ir mes vos galime pragyventi.“