Švedija, kaip ir Nyderlandai bei Vokietija praėjusiais metais, išgyvena ilgiausią laikotarpį be vyriausybės per visą savo demokratinės valstybės istoriją. Pastarieji rinkimai vyko rugsėjo 9 dieną, tačiau nei viena partija nesurinko pakankamai balsų, kad suformuotų daugumos vyriausybę, ir kol kas visos pastangos suformuoti valdančiąją koaliciją bergždžios.
Lapkričio 14 d. Švedijos parlamentas nepritarė konservatyvios Nuosaikiųjų partijos lyderio Ulfo Kristerssono paskyrimui naujuoju šalies ministru pirmininku, taip sužlugdydamas jo bandymą suformuoti mažumos vyriausybę, kurią sudarytų jo vadovaujama Nuosaikiųjų partija ir Krikščionių demokratų partija ir kuriai tektų pasikliauti ultradešiniosios Švedijos demokratų partijos parama. Daugumos vyriausybės nepavyksta suformuoti ir didžiausiai Švedijos partijai socialdemokratams, premjero Stefano Lofveno Švedijos socialdemokratų darbo partijai (SAP).
Dabar Centro partijos, per rinkimus surinkusios tik devynis procentus balsų, lyderė Annie Loof gali bandyti formuoti koaliciją; ji svarsto galimybę suburti draugėn socialdemokratus bei nuosaikiuosius, net jeigu jie nerodo didelio noro jungtis. Pagal Švedijos rinkimų nuostatus šalies parlamento pirmininkas turi keturis bandymus skirti kandidatą vyriausybei formuoti. Jei visi keturi mėginimai žlunga, tuomet turi būti rengiami nauji rinkimai. Ir taip greičiausiai nutiks, bet apklausos rodo, kad ir šįkart rinkimai gali būti neaiškūs.
Aklavietės ištakos gali būti siejamos su vis stiprėjančiu interneto vaidmeniu vykstant rinkimams. Kaip skelbia Švedijos interneto fondo duomenys, 2018 metų rinkimų kampanija buvo pirmoji, per kurią didžioji dauguma švedų rinko naujienas interneto erdvėje. Nepaisant žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ir gana žemo pasitikėjimo naujienomis, kuriomis dalijamasi socialinėje žiniasklaidoje, beprecedentį Švedijos visuomenės susiskaidymą greičiausiai pakurstė reiškinys, kurį savo rugsėjį paskelbtoje ataskaitoje aprašo Oksfordo interneto institutas.
„Melagingų naujienų“, kuriomis buvo pasidalyta socialinėje žiniasklaidoje per Švedijos rinkimų kampaniją, mastas buvo didžiausias per visą neseniai Europoje vykusių rinkimų istoriją, ir antras pagal dydį po 2016 metais vykusių JAV prezidento rinkimų kampanijos. Sąmoningai klaidinantis turinys sudarė 22 proc. visų politinio turinio nuorodų, pažymėtų grotažyme.
Švedija susiruošė kovoti su Rusijos propaganda ir dezinformacijos kampanija. Ji apmokė pareigūnus susekti „informacinės įtakos operacijas“ ir išplatino milijonus bukletų gyventojams. Bet Oksfordo interneto instituto duomenimis, aštuoni iš dešimties labiausiai pasklidusių „melagingų naujienų“ šaltinių per rinkimų kampaniją buvo vietinės, Švedijos, kilmės, o „Rusijos šaltiniai sudarė mažiau nei procentą“.
Dauguma netikrų naujienų buvo susijusios su raginimais balsuoti už populistinę radikalaus dešiniojo sparno Švedijos demokratų partiją, pabrėžiančią imigracijos negeroves. Per pastaruosius šešerius metus 400 tūkstančių žmonių ieškojo prieglobsčio Švedijoje, ir tai didžiausias prašymų skaičius pagal vidutinį gyventojų skaičių visoje Europoje. Imigrantų antplūdis Švedijos gyventojų skaičių padidino virš 10 milijonų.
Neseniai Londone įsikūręs Strateginio dialogo institutas (ISD) ir Londono ekonomikos mokyklos (LSE) paskelbė ataskaitą, kurioje taip apibūdino tarptautinę kampaniją, kuria siekiama nudažyti šalį juodžiausiomis spalvomis. „Koordinuota tarptautinė šmeižto kampanija, vykdoma prieš Švediją, kuria šalį mėginama pavaizduoti kaip krizės draskomą valstybę, atsidūrusią ties pilietinio bei etninio karo slenksčiu, savo trukme ir nuoseklumu turbūt neprilygsta nei vienai kitai kraštutinių dešiniųjų šmeižikiškai kampanijai“, – teigia ataskaitos autoriai, tarp kurių ir du garsiausi Rusijos dezinformacijos ir propagandos ekspertai, Peteris Pomerancevas ir Anna Applebaum.
Jie priskiria šmeižikišką kampaniją ultradešiniesiems, veikiantiems JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje bei Nyderlanduose bei kai kuriose kitose šalyse, taip pat ir Rusijos vyriausybės kontroliuojamai žiniasklaidai.
Tačiau kampanija neatrodo nukreipta į Švedijos rinkėjus. ISD-LSE ataskaitos autoriai beveik nerado įrodymų, esą būta bandymų, koordinuotomis užsienio pajėgomis skleisti dezinformaciją tarp švedų prieš rinkimus. Šios kampanijos metu „veiksmai didžiąja dalimi buvo koordinuojami iš Švedijos šaltinių“, teigiama ataskaitoje. Pirmiausia svarbu pripažinti ribotas tarptautinių grupių galimybes inicijuoti tokias kampanijas švedų kalba. Be to, nors Švedija yra ryški figūra pokalbiuose tarptautinės kraštutinių dešiniųjų politikos temomis, ji vis dėlto gali likti gana nežinoma politine aplinka už Skandinavijos ribų, o susidomėjimas Švedijos politikos sistemomis ar jų suvokimas vis dėlto yra gana nedidelis.
Jeigu tokios išvados teisingos ir jeigu net Rusija, su savo pajėgumais vykdyti tarptautinę propagandą ir aiškiai suinteresuota išlaikyti Švediją kuo toliau nuo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, nedėjo akivaizdžių pastangų daryti įtaką Švedijos rinkimams, tad galimas dalykas ir net labai tikėtina, kad užsienio intervencija per socialinius tinklus tėra simptomas. Patys socialiniai tinklai, kaip netikrų naujienų – tiek užsienyje, tiek šalies viduje sukurptų, – perdavimo kanalai yra liga.
Švedija į žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą žvelgia rimtai ir net moko moksleivius vidurinėse mokyklose, kaip atpažinti netikras naujienas. Vis dėlto, jeigu Oksfordo interneto instituto išvados ir turi vienokios ar kitokios reikšmės, šis požiūris nesulaukė momentinės sėkmės.
Žmonėms vis dar patinka keistis netikromis naujienomis, o jų politinę viziją teršia pagiežingos, nesantaiką sėjančios, manipuliacinės istorijos, platinamos per socialinius tinklus, nors bendrovės, tokios kaip „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“, ir skelbiasi dedančios dideles pastangas sustabdyti jų plitimą.
Neseniai atlikti tyrimai Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose sieja socialinių žiniasklaidos priemonių plitimą su neapykanta grindžiamais nusikaltimais. Būtų logiška šias išvadas susieti ir su politine poliarizacija bei politiniu skaldymu.
Dabartinę Švedijos politinę aklavietę bent jau iš dalies galėjo sukelti socialinių tinklų plitimas; 2017 metais 53 proc. Švedijos interneto vartotojų (arba 50 proc. visų šalies gyventojų) kasdien lankėsi „Facebook“ tinkle. Šiais metais, Švedijos interneto fondo duomenimis, „Facebook“ vartotojų aktyvumas pradėjo slopti. Ar dėl to sumažės politinės poliarizacijos mastas, galėtų tapti dėmesio verta tema tolesniam tyrimui.
