Ši politika, žinoma kaip anglies dioksido mokestis, apmokestintų verslus ir vartotojus, siekiant apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Ar verta taikyti tokį mokestį ir kokiu būdu – apie tai daug diskutuojama Glazge vykstančio COP26 aukščiausiojo lygio susitikimo metu.
Rūpestį kelia tai, kad toks metodas keltų pavojų neproporcingai pakenkti skurdžiausiems pasaulio namų ūkiams, jau ir taip labiausiai kenčiantiems dėl visuotinio atšilimo. Šie namų ūkiai didesnę pajamų dalį išleidžia kurui, šildymui ir kitai išmetamuosius teršalus generuojančiai veiklai.
„Anglies dioksido mokestis juos paveiks skaudžiau, – teigia Baopingas Shangas, Tarptautinio valiutos fondo vyresnysis ekonomistas ir neseniai paskelbto straipsnio apie anglies dioksido mokesčio distribucinį poveikį autorius. – Pirma, daugelyje šalių tai padidins nelygybę, todėl vyriausybės parama yra visų svarbiausia.“
Ekvadore, Nigerijoje ir Irane pastaraisiais metais jau vyko audringi protestai prieš aukštesnes degalų kainas (net ir be anglies dvideginio rinkliavos), tad galima nujausti, koks šurmulis prasidėtų, jei politikai nuspręstų tokią rinkliavą įvesti.
Prancūzijoje, kuri yra didžiausia pasaulyje pajamų iš anglies dioksido surinkėja, vyriausybė 2018 m. buvo priversta atsisakyti planų padidinti kuro mokestį po kelis mėnesius trukusio gyventojų pasipriešinimo.
Tokie vieši protrūkiai pabrėžia būtinybę geriau suprasti anglies dioksido mokesčio distribucines pasekmes ir rasti strategijų, kaip užtikrinti, kad didėjanti nelygybė netaptų planetos išgelbėjimo kaina.
Jei leisime klimato kaitai tęstis ir toliau, tai turės skaudžių pasekmių. Remiantis naujausiais Jungtinių Tautų apskaičiavimais, pasaulis iki šio šimtmečio pabaigos gali įkaisti 2,7 laipsnio Celsijaus – gerokai viršijant pageidaujamą 1,5 laipsnio ribą, numatytą Paryžiaus susitarime.
Anglies dioksido mokesčiai arba „ribojimo ir prekybos“ programos paprastai įvedamos federaliniu lygmeniu, tačiau valstijų ir regionų valdžios institucijos gali nustatyti ir savas taisykles, kaip tai daro JAV vyriausybės, mokesčių pajamas naudojančias tam, kad kompensuotų naštą, kurią užkrauna vartotojams, verslams ir platesnei ekonomikai, o pajamos iš apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemų dažnai panaudojamos ekologiškoms investicijoms, rodo EBPO atlikti tyrimai.
Vien tik rinkliavų nepakaks klimato tikslams pasiekti. Remiantis „BloombergNEF“ analize, tik dešimt iš 60 aktyvių anglies dioksido rinkų ir rinkliavų yra nustatę pakankamai aukštas kainas, kad būtų pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslai.
Įstumti į skurdą
Klimato kaita jau pati savaime didina nelygybę ir, remiantis Pasaulio banko apskaičiavimais, iki 2030 m. gali įstumti į skurdą dar nuo 68 iki 135 mln. žmonių. O be vyriausybės paramos anglies dioksido mokestis galėtų dar labiau nuskriausti vargšus, nes jie dažnai neišgali įsigyti energiją taupančio būsto, todėl jiems tenka didesnės šildymo išlaidos.
JAV energijos kainos per šiuos metus pakilo 30 proc. – daugiausiai nuo 2005 m. Mažesnes pajamas gaunančios šeimos paprastai gyvena vietovėse, kuriose nepakanka viešojo transporto, todėl jos yra labiau priklausomos nuo nuosavų automobilių.
Taip nutiko Švedijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, 1991 m. įvedusių anglies dioksido mokestį, o dabar įkainojančių jį brangiausiai pasaulyje. 1999–2012 m. atliktas poveikio skirtingoms pajamų grupėms tyrimas atskleidė, kad mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms našta didėja, koreliuodama su pastaruoju metu šalyje išaugusia pajamų nelygybe.
Rugpjūčio mėnesį pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, kad būtent toks susirūpinimas 2018 m. paskatino „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje. Aktyvistai nuoširdžiai nerimavo dėl klimato kaitos ir palaikė jos suvaldymą, tačiau pasirinktą vyriausybės politiką jie laikė neteisinga.
Daugelis šalių bando bent iš dalies kompensuoti klimato politikos poveikį žmonių piniginėms ir įmonių balansams, mažindamos mokesčius ar kreditus, grąžindamos lėšas arba remdamos ekologiškas investicijas. Kanada ir Šveicarija – vienos iš šalių, grąžinančių savo piliečiams dalį aplinkosaugos labui surinktų pinigų, o kitos, pavyzdžiui, Vokietija ir Austrija, svarsto panašias iniciatyvas.
Kai kurios JAV valstijos šias lėšas panaudoja namų energijos suvartojimo efektyvumui pagerinti, o kitos teikia tiesioginę paramą mažas pajamas gaunantiems vartotojams, padėdamos apmokėti sąskaitas už elektrą.
„Turime kalbėti ne apie pavienius sprendimus, bet apie politikos paketą, – pažymėjo Gokce Akin-Olcum, Bostono aplinkos apsaugos fondo vyresnioji ekonomistė. – Nerasime vienos politikos, kuri galėtų tempti visą svorį.“
