Susidūrusios su naujos recesijos perspektyva ir nežinia, kiek laiko gali užtrukti dabartinė krizė, įmonės kovoja už turimų klientų išlaikymą ir medžioja naujus. Daugelis iš skausmingos pirmojo karantino patirties išmoko naviguoti tarp drastiškų ilgalaikių darbo ir vartotojų elgesio permainų, kurias sukėlė virusas.
Briuselyje gyvenantis Laurent’as Gerbaud užsispyrė nepasiduoti po to, kai pirmojo protrūkio metu jam teko uždaryti miesto centre veikiančią arbatinę. Verslininko planas pandemijos sukelto nuosmukio metu buvo paprastas, tačiau netikėtas: plėstis.
Kadangi dabar miesto centre turistų ir biurų darbuotojų liko mažiau, jis nutarė antrą arbatinę atidaryti gyvenamajame rajone, kad pritrauktų daugiau užsakymų iš namuose dirbančių briuseliečių, šitaip reaguodamas į vieną iš didžiųjų 2020 m. pokyčių, kuris gali likti ilgam laikui.
„Nuo pirmojo karantino šis skiriasi kaip diena nuo nakties. Esame kur kas labiau pasirengę“, – sakė L. Gerbaud.
Nors prognozuojama, kad dėl naujausių apribojimų euro zonos ekonomika šį ketvirtį susitrauks, jie ne tokie griežti, kokie buvo kovo mėnesį. Platus kaukių naudojimas, didesni testavimo pajėgumai ir socialinio atsiribojimo taisyklės leidžia verslui ir toliau darbuotis.
Tačiau daugeliui verslininkų svarbiausia apriboti žalą tol, kol atsiras vakcina. Ir tai nebus lengva.
Praėjusio mėnesio „McKinsey“ ataskaita parodė, kad kas penktas smulkaus verslo savininkas bijo, jog nesugebės grąžinti paskolos. Daugiau nei pusė nerimauja, kad jų verslas neišgyvens ilgiau nei penkis mėnesius.
Reaguodamos lobistų grupės reikalauja aktyvesnės vyriausybės paramos. Italijos amatininkų ir smulkiųjų prekybininkų asociacijos vadovas Cesare Fumagalli šią savaitę paragino vyriausybę išplėsti apsaugą, pabrėždamas, kad „būtina finansuoti visus verslus, kurie patyrė pajamų praradimą“.
Smulkiojo verslo ateitis euro zonai yra gyvybiškai svarbi. Mažos įmonės sudaro regiono ekonomikos stuburą ir apie pusę užimtumo. Bendrovės, kuriose dirba mažiau nei 50 žmonių, sudaro 99 proc. visų nefinansinių Europos įmonių.
Vienas sėkmingiausiai prisitaikiusių sektorių – apdirbamoji pramonė, kuri pastaraisiais mėnesiais padėjo atsigauti Europos ekonomikai, kol paslaugų sektorius, ypač viešbučiai ir restoranai, grūmėsi su nesėkmėmis.
Tačiau net ir jiems kyla sunkumų. Vokietijos pramonės organizacijos DIHK atlikta apklausa parodė, kad kas penkta inžinerijos firma susiduria su likvidumo trūkumu. Beveik pusė sumažino investicijas, nenorėdamos skirti taip reikalingų lėšų šiuo didesnio netikrumo laikotarpiu.
Tokį atsargumą demonstruoja ir Vokietijos pramoninių ventiliatorių gamintojas „EBM Papst“, nors jam nereikėjo prašyti vyriausybės paskolų ir atleisti darbuotojų.
Mes „mažiname investicijas ir išlaidas, nes kol kas nežinome, kiek tvarus yra verslo lygis“, – sakė generalinis direktorius Stefanas Brandlas.
Mažmenininkams didžiausią rūpestį kelia Kalėdų sezonas, per kurį jie uždirba didžiulę dalį metinių pajamų. Nors „JPMorgan Chase & Co.“ ekonomistai teigė, kad tikisi, jog prieš švenčių sezoną veikla atsigaus, vyriausybės nėra tokios tikros. Prancūzija karantiną atšauks palaipsniui, o barai ir restoranai liks uždaryti ir po gruodžio 1 d., o Italija visą žiemą tęs regioninę įvairaus lygio karantinų sistemą.
Romoje Sarah Petrucci rengia planus nenumatytiems atvejams.
Jos žaislų parduotuvė „Il Pesciolino Rosso“ įsikūrusi akmenimis grįstoje gatvelėje netoli Ispaniškųjų laiptų – rajone, kuriame paprastai pilna turistų. Šio verslo nebeliko, be to, karantinas sunaikino didžiąją dalį vietinės prekybos.
Bandydama kovoti su klientų egzodu į didesnes internetines parduotuves, S. Petrucci remiasi individualizuotu požiūriu ir naudojasi maisto pristatymo programėle „Glovo“, kad išsaugotų turimus klientus. Parduotuvė siuntinėja el. laiškus su naujų žaislų nuotraukomis ir specialiais pasiūlymais. Viskas, ko reikia, tai keli paspaudimai, ir žaislai bus suvynioti ir supakuoti, perduoti „Glovo“ kurjeriui ir išsiųsti gavėjui.
„Mes stengiamės pritaikyti naujoves, – teigė S. Petrucci. – Jei klientas gyvena netoliese, pirkinį pristatau asmeniškai. Jei jis nori pamatyti naujus žaislus, galiu suorganizuoti vaizdo konferenciją ir parodyti, kad galėtų išsirinkti patinkančius.“
Vis dėlto kai kuriems verslams galimybės prisitaikyti yra ribotos, nes jie tiesiog negali išgyventi be duris varstančių klientų. Optimizmas, kuriuo šių metų pradžioje bandė remtis Ispanijos verslininkė Maria Teresa Coris, išnyko – kaip ir turistai iš Viduržemio jūros pakrantės, kur moteris vadovauja 24 kambarių viešbučiui, įsikūrusiam Tosa de Mar miestelyje.
M. T. Coris vengia pasinaudoti vyriausybės garantuojama paskola, nes nenori sukaupti dar didesnių skolų.
„Įmonės gali mėginti daryti viską, kad išgyventų, tačiau jos vis tiek gali žlugti, – sakė ji. – Virš mūsų visų pakibęs tamsus debesis.“
