Siūlymas dėl 12 mlrd. svarų (17 mlrd. dolerių) rinkliavos iš darbuotojų bei įmonių trečiadienį turėjo būti pateiktas parlamentui balsuoti. Jeigu jam būtų pritarta, reikštų, kad iždo sekretorius Rishis Sunakas kontroliuos vieną iš aukščiausio apmokestinimo struktūrų per visą Jungtinės Karalystės istoriją.
Pasiūlymas didinti nacionalinį draudimą balandį 1,25 proc. punkto yra kontroversiškas dėl daugiau nei vienos priežasties.
Ekonomikos nėra vienareikšmiškos. Daugybė analitikų teigia, kad žemos skolinimosi kainos – JK 10 metų skolos vertybinių popierių pajamingumas siekia apie 0.7 proc. – ir vis dar silpnos ekonomikos rodo, kad neskubama mažinti išlaidų.
„Diriguoja“
„Pasauliniame kontekste Jungtinė Karalystė diriguoja diskusijoms šia tema“, – sakė Mujtaba Rahmans, Europos ir Eurazijos konsultacinės įmonės vykdomasis direktorius ir buvęs JK Iždo pareigūnas. Ji nusiteikusi būti „pirmoji eilėje tų, kurie atsikratys dalies išlaidų“ per pandemiją, sakė jis. Priešingai, „kitų metų Europos naratyvas skamba šitaip: remti atsigavimą pasitelkiant papildomas išlaidas“.
Vidaus politika yra taip pat ne mažiau sudėtinga. Tokie planai laužo torių pažadus, duotus 2019 metų rinkiminėje platformoje, ir kelia įtampą tarp R. Sunako ir jo vadovo, ministro pirmininko Boriso Johnsono.
Nors iždo sekretorius teigia, kad didžiausias pajamas uždirbantys asmenys prisidės daugiausia, JK Nacionalinis draudimas yra mažiau progresinis nei šalies pajamų mokesčiai, o tai reiškia, kad iš turtingųjų sluoksnio atkeliaus mažiau papildomų pinigų. Tokiai R. Sunako strategijai nepritaria kitos vyriausybės, siekiančios, kad pandemines sąskaitas apmokėtų daug uždirbantys asmenys.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas planuoja labiau apmokestinti didžiausias pajamas ir kapitalo prieaugį, tuo tarpu Kanados premjeras Justinas Trudeau remia idėją įvesti naują bankų pelno mokestį.
„Kartą per šimtmetį“
R. Sunako planas nereiškia radikalaus posūkio nuo deficitinio biudžetinio finansavimo. Tai veikiau perėjimo pradžia. Naujojo mokesčio generuojamos metinės pajamos, apie 0,6 bendrojo vidaus produkto (BVP), bus mažesnės už šių fiskalinių metų skolinimosi mėnesinį vidurkį. Vyriausybė taip pat planuoja padidinti pagrindinių ministerijų išlaidas.
Anot Simono Frencho, vyriausiojo „Panmure Gordon & Co.“ ekonomisto ir buvusio Jungtinės Karalystės vyriausybės kanceliarijos vadovo, toriams daroma politinė žala gali būti ribota. Sulaužyti deklaruotą įsipareigojimą „po kartą per šimtmetį pasitaikančios pandemijos yra, ko gero, mažiausiai politiniu požiūriu toksiškas momentas tą daryti“.
Vis dėlto esama ekonominių rizikų. Surenkant daugiau mokesčių iš darbuotojų ir įmonių, gali sumažėti vartotojų išlaidos ir pasitikėjimas ir dėl to sulėtėti atsigavimas po pandemijos. Be to, kritikai tvirtina, kad jaunesni ir skurdžiau gyvenantys darbuotojai patirs proporcingai didesnį smūgį, o tuo tarpu tie, kurie gauna pajamų iš nuomos ir mokamų pensijų, nemoka jokio papildomo mokesčio.
„Drąsu, būtina“
Mokesčio didinimas – tai tik dalis R. Sunako siūlomų viešųjų finansų pertvarkų. Daugiau apie tai paaiškės spalio 27 dieną, kai iždo sekretorius pristatys savo biudžetą ir trejų metų išlaidų apžvalgą.
Buvęs iždo sekretorius ir dabartinis sveikatos sekretorius Sajidas Javidas trečiadienį „Times Radio“ sakė, kad britų apmokestinimo struktūra išsiskiria, palyginti su kitomis pramoninėmis šalimis, Jungtinės Karalystės naudai.
„Netgi įvedus šią rinkliavą, mūsų mokestinis tarifas, kaip BVP dalis, manyčiau, turėtų siekti apie 35,5 proc., – sakė jis. – ir yra vis dar mažesnis nei Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Mes vis dar esame viena iš mažiausio apmokestinimo G7 šalių, ir taip liks ateityje.“
Dar vienas iš R. Sunako pirmtakų išreiškė savo pritarimą. Sprendimas didinti bendruosius mokesčius buvo „drąsus“ ir „būtinas“, antradienį pareiškė buvęs torių iždo sekretorius Geroge‘as Osborne‘as. „Vėl laimi stabilūs pinigai“, – sakė jis.
Bet tokias pagyras lydi ir perspėjimai. Dešimtmetį po 2008 metų krizės G. Osborne‘as buvo JK griežto taupymo priemonių programos pradininkas, tai buvo nepopuliari politika, nuo kurios toriai, vadovaujami B. Johnsono, atsiribojo.
Platesniame kontekste ekonomistai dar pripažįsta, kad išsivysčiusio pasaulio vyriausybės pernelyg anksti atsisakė fiskalinės paramos po anos krizės, ir dėl to ekonomikos augo lėčiau nei derėjo.
