Rusijos oro pajėgos aktyviai rėmė režimo organizuojamus antskrydžius, dėl kurių šimtai tūkstančių Idlibo – šiaurės vakarų Sirijos miesto – gyventojų neteko namų. Turkija, palaikanti Sirijos opoziciją, besipriešinančią B. Assadui, tuo tarpu puldinėja režimo taikinius Idlibe.
Maskva yra pagrindinė Sirijos režimo rėmėja, įsipareigojusi padėti B. Assadui atkurti šalies kontrolę. Kita vertus, Turkija yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė, sumokėjusi daugiau nei 2,5 mlrd. dolerių už oro gynybos sistemas S-400.
Rusijos prekyba su Turkija 2018 m. siekė 25,6 mlrd. dolerių; abi šalys tikisi, kad per artimiausius kelerius metus tas skaičius išaugs iki 100 mlrd. dolerių.
Maskvos ekonominiai mainai su kitomis Sirijos konflikto suinteresuotomis šalimis palyginus yra visiški niekai.
Prekyba su Iranu, kliudoma JAV nustatytų sankcijų, siekia apie 2 mlrd. dolerių; abi šalys ieško būdų, kaip padidinti srautus per barterinius sandorius. Karo nusiaubta Sirija – kukli prekybos partnerė, net jei Maskva iš konflikto pelnosi kitais būdais.
Rusijos ir Izraelio prekyba 2019 m. antrus metus iš eilės viršijo 5 mlrd. dolerių ir, tikėtina, augs ir toliau.
Ar pavyks Rusijai remti Sirijos režimą ir išsaugoti santykius su Turkija? Iki šiol Maskva bandė suktis kaip išmanydama, organizuodama Astanos taikos derybas dėl Sirijos ir stengdamasi įtikti visoms suinteresuotoms pusėms.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sumetė, kad jam gali pavykti tai įgyvendinti, kadangi Sirijai ir Turkijai Rusijos reikia labiau, nei Rusijai reikia jų.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ima vis labiau pasitikėti Rusija, veldamasis į nesutarimus su JAV ir Europa. Savo ruožtu B. Assadas jaučiasi skolingas V. Putinui už 2015 m. Rusijos intervenciją į Sirijos pilietinį karą palaikant B. Assado pusę. Rusijos oro ir specialiosios pajėgos suteikė persvarą diktatoriaus naudai.
Sirija dar sovietmečiu buvo svarbi Rusijos sąjungininkė; Rusija šalyje turi įrengusi jūrų ir oro bazes. Pagalba B. Assadui įveikiant sukilėlius Maskvai yra ne tik prestižo reikalas, bet ir galimybė pademonstruoti rusiškus ginklus.
V. Putinas sumaniai manevravo, siekdamas tapti pagrindiniu galios tarpininku Sirijoje: jis pirmininkavo paliaubų susitarimams su Jordanija ir JAV 2017 m., susitarimui su Turkija dėl Idlibo 2018 m. ir dar vienam po to, kai JAV atšaukė savo pajėgas iš šiaurės rytų Sirijos 2019 m.
Rusija taip pat siekė nuraminti Izraelio susirūpinimą dėl Irano įsitvirtinimo pietų Sirijoje, netoli Golano aukštumų dislokuodama savo karinę policiją.
Tačiau Sirijos šachmatų lenta darosi vis sudėtingesnė. JAV įsitraukimas, nors ir žymiai sumažėjęs, vis dar išlieka aktyvus.
Amerikiečių pajėgos saugo naftos telkinius Sirijos rytuose, o JAV remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurdų vadovaujama grupuotė, tebėra pagrindinė karinė jėga rytuose. Turkija įsiveržė į šiaurės rytus, siekdama sulaikyti kurdus ir sukurti buferinę zoną pabėgėliams.
Tai leidžia Rusijai netrukdomai manevruoti tarp Irano, Turkijos, JAV ir Sirijos režimo. Sumaniai valdomoje situacijoje Rusijos oro pajėgos kovoja už B. Assadą, rusų kariai vykdo bendrus patruliavimus su Turkija kurdų teritorijose, o Rusijos diplomatai veda derybas su kurdų grupuotėmis, bendradarbiaujančiomis su JAV.
Idlibas – pats sunkiausias iššūkis Rusijai, bandančiai vienu metu užsėsti visas kėdes. Sirijos režimas, šį mėnesį surengęs išpuolius prieš Idlibą, nukovė kelis Turkijos karius; Ankara į tai atsakė vasario pradžioje dislokuodama Idlibe savo šarvuočius.
Turkija baiminasi naujo pabėgėlių iš Sirijos antplūdžio, mat jau ir taip glaudžia 3 milijonus sirų.
Rusija norėtų sušvelninti įtampą Idlibe, tačiau Sirijos pietuose jau bręsta nauja krizė: Izraelis surengė daugiau nei 1000 antskrydžių prieš Irano taikinius. Praėjusią savaitę Rusija pareiškė, kad Izraelio antskrydžiai sukėlė pavojų civiliniam lėktuvui, tuo metu skridusiam virš Damasko.
Tokie išpuoliai siutina tiek B. Assadą, tiek Iraną ir reikalauja apdairaus Rusijos įsikišimo.
Rusijos pastangų suvaldyti visas konflikto puses pasekmė – Sirijos padalijimas į įtakos ir kontrolės zonas. Iranas daro įtaką Sirijos pietinėms dalims, bet turi atlaikyti Izraelio antskrydžius. Turkija kontroliuoja šiaurines Sirijos dalis pagal netvirtą paliaubų susitarimą su Maskva. JAV kontroliuoja vis mažėjančią rytinę Sirijos dalį.
V. Putino kortų namelis pastatytas taip, kad nė viena šalis negautų to, ko nori, ir visos turėtų pasikliauti Maskva, kad išlaikytų tai, ką turi: Iranas negali užimti pietų Sirijos; B. Assadas negali laimėti pilietinio karo; o Turkija negali amžiams pasilikti šiaurinėje Sirijos dalyje.
Visų mažiausiai V. Putinas nori rinktis, kurią pusę pasirinkti – o būtent tai jį gali priversti daryti kova dėl Idlibo. Nenuostabu, kad Maskva laiko liežuvį prikąstą.
