Spalio 6 dieną Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė iš šiaurinių Sirijos teritorijų atšaukti amerikiečių pajėgas – sprendimas priimtas telefonu kalbantis su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Jis nustebino ne tik NATO sąjungininkus, bet ir patį Pentagoną.
Užgniaužusios kvapą, įvykius Sirijoje sekė ne tik trys Baltijos regiono valstybės, bet ir Lenkija – NATO aljanso narės, saugumo klausimais tiesiogiai priklausomos nuo Jungtinių Valstijų malonės. D. Trumpas apdariai į šoną patraukė savo pajėgas, taip sudarydamas palankias sąlygas Turkijai pulti amerikiečių sąjungininkais kovoje su „Islamo valstybe“ buvusius kurdus.
NATO, kaip vėliau žurnalistams sakė Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helme, „suparalyžiuotas“ nesutarimų dėl Jungtinių Valstijų ir Turkijos Artimuosiuose Rytuose vykdomos politikos, nuomonių skirtumai trukdo ir kitų Aljansui priklausančių senojo žemyno valstybių santykiams.
Dar blogiau tai, kad Jungtinių Valstijų užsienio politika kaip reikiant išbalansuota, o sugrįžti į reikiamas vėžes bus sunku: D. Trumpo 2020 metais laukia ir rinkimai, ir tyrimas dėl apkaltos. „Tai mums kelia didelį nerimą“, – sako M. Helme.
Nors ir priklauso Estijos koalicijai vyriausybei, M. Helme yra nacionalistinės EKRE partijos narys ir įvardijamas kaip esantis už populiariosios užsienio politikos bangos ribų. Nepaisant to, jo komentarai vertingi ir svarbūs, nes tokio pobūdžio nuogąstavimai dėl JAV saugumo garantijų solidumo iš Baltijos ar kitų Rytų Europos lyderių girdimi itin retai.
Jeigu kada nors D. Trumpas, kalbėdamas telefonu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nuspręstų atsiriboti nuo NATO įsipareigojimų Rytų Europai, jiems praktiškai neliktų alternatyvų.
„Kalbame ne tik apie Siriją, tai ir Rusijos grįžimas į Didįjį septynetą, o tai dar kartą parodo, kad D. Trumpas yra pasirengęs tartis su V. Putino Rusija. Tokie susitarimai gali būti pasiekti Vidurio ir Rytų Europos interesų sąskaita“, – sako 2011-2015 metais Lenkijos gynybos reikalų ministro pareigas ėjęs Tomaszas Siemoniakas, šiuo metu užimantis pagrindinės šalies opozicinės partijos „Pilietinė platforma“ pirmininko pavaduotojo pareigas.
Karinių pajėgų buvimas
Rusija iš galingiausių pasaulio valstybių aštuntuko buvo išprašyta dėl V. Putino 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos. Nuo tada D. Trumpas vis užsimena apie Rusijos sugrąžinimą (ir jam nė motais progreso Ukrainos klausimu stygius).
Lenkija ir trys Baltijos šalys – Estija, Lietuva ir Latvija – ilgą laiką buvo Maskvos ir Vakarų nesutarimų saugumo klausimais epicentre. 1997 metais pasirašius NATO ir Rusijos steigimo paktą, Aljansas pasižadėjo vengti „papildomo nuolatinio kovinių pajėgų dislokavimo“ minėtose valstybėse, tačiau šis susitarimas faktiškai žlugo Rusijai okupavus Krymo pusiasalį.
Dabar NATO Baltijos valstybėse turi besirotuojančias karines pajėgas, kurių pagrindinis tikslas – pademonstruoti ryžtą ginti minėtąsias valstybes atakos atveju. Rusija neigia bet kokias intencijas veržtis į Baltijos valstybes.
Jungtinės Valstijos „reguliariai primena apie savo paramą NATO, įskaitant ir kolektyvinę gynybą. Dar kartą reiškiame tvirtą paramą Baltijos valstybėms“, – sako Valstybės departamento atstovai.
Taigi, kol kas, kad ir ką D. Trumpas parašė savo tviterio paskyroje, kad ir kaip viešai abejojo NATO ar jos sąjungininkais, Jungtinių Valstijų įsipareigojimai kariais ir parama Rytų Europos valstybių gynybai jam pradėjus eiti prezidento pareigas tik auga.
„Manau, kad labai netikslu teigti, kad Jungtinės Valstijos atsitraukusios ar kaip nors kitaip stumia Rytų Europos valstybes į pavojingą poziciją“, – sako į atsargą išėjęs pulkininkas generolas Benas Hodgesas, buvęs Jungtinių Valstijų pajėgų vadas Europoje, šiuo metu dirbantis Vašingtone veikiančioje ekspertų grupėje „Center for European Policy Analysis“.
Tai, kaip buvo priimtas sprendimas iš Sirijos atitraukti amerikiečių pajėgas, ir nesugebėjimas pirmiausia šį klausimą aptarti su sąjungininkais, buvo didžiausios klaidos, sako B. Hodgesas ir pridūrė, kad pati Turkija jau ilgiau nei 50 metų yra visateisė NATO narė.
Dėl šios priežasties būtinybės paskatintas aljansas, kurį sudarė Jungtinės Valstijos ir kurdai Sirijoje, kuriuos Turkija taip pat įvardija kaip teroristus, greičiausiai taip pat buvo klaidingas sprendimas, dabar bandomas bent iš dalies ištaisyti.
Strateginė vizija
„Į ką turime atkreipti dėmesį? O gi į tai, kad tiek NATO, tiek Europos Sąjungai šiam regionui reikalinga strateginė vizija – Juodosios jūros regionui, Balkanams, Artimiesiems Rytams. Ar mes tam pasirengę?“ – per interviu telefonu sakė B. Hodgesas.
Praėjusią savaitę paklaustas, ar sutinka, kad NATO paralyžiuota, Estijos gynybos ministras Juri Luikas pabandė atremti M. Helme komentarus ir atkreipė dėmesį į neseniai atvykusius britų karius kaip įrodymą, kad Vakarų aljanso forma puiki.
M. Helme viešai išsakyta kritika priešiškumo sulaukė ir kitur.
„Man labai apmaudu sakyti, bet man gėda dėl Estijos ministro išsakytų minčių. Man tai kvepia Rusijos televizijoje rodoma propaganda. NATO nebuvo Sirijoje, o mes esame NATO“, – pareiškė buvusi Lietuvos gynybos reikalų ministrė ir NATO parlamentinės asamblėjos pirmininkė, šiuo metu dirbanti Europos Parlamente Rasa Juknevičienė.
Kaip ten bebūtų, metas Rytų Europos valstybėms neramus (nepriklausomai nuo to, ar jų nuogąstavimai, kad gali tapti būsimais Rusijos agresijos taikiniais, pagrįsti, ar ne).
„Įvykiai Sirijoje labai aiškiai parodė, kokia nepastovi ir permaininga gali būti Jungtinių Valstijų užsienio politika, kaip sparčiai kitos šalys gali pasinaudoti pakitusia Jungtinių Valstijų nuomone“, – akcentuoja buvęs Estijos gynybos politikos sekretorius, šiuo metu vadovaujantis Taline veikiančiai ekspertų grupei „International Centre for Defense and Security“, Tomaszas Siemoniakas.
Ukraina, Lenkija
Yra ir aktualesnių pavyzdžių. JAV parlamente vyksta apkaltos tyrimas, kurio tikslas išsiaiškinti, ar Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trumpas grasino atšaukt 400 mln. dolerių vertės karinę paramą Ukrainai, jeigu Kijevas atsisakys jam padaryti asmeninę paslaugą. JAV prezidentas, kaip įtariama, spaudė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį inicijuoti kriminalinį tyrimą, nukreiptą prieš potencialų jo priešininką kitų metų prezidento rinkimuose, buvusį Jungtinių Valstijų viceprezidentą Joe Bideną.
Šiuo metu Ukraina jau šešti metai kariauja su Rusijos remiamais separatistais. 2014 metais prasidėjęs konfliktas pareikalavo apie 13 tūkst. gyvybių. Nors šalis maždaug 5 proc. savo BVP išleidžia būtent gynybai, ji labai priklausoma nuo karinės paramos iš užsienio, net 90 proc. kurios atkeliauja iš Jungtinių Valstijų.
Lenkijoje valdančioji dešiniosios pakraipos partija „Įstatymas ir teisingumas“ labai daug tikisi iš santykių su D. Trumpu. Varšuva birželį pasirašė susitarimą dar tūkstančiu padidinti JAV karių skaičių Lenkijoje. Kai kurie tokią iniciatyvą įvardija kaip Trumpo Fortą. Be to, Lenkija sutarė iš amerikiečių įsigyti 32 naikintuvus F-35.
Už Lenkijos valdančiosios partijos ribų toks Lenkijos gynybos ir saugumo bandymas kabintis į Jungtines Valstijas ir konkrečiai D. Trumpą įvardijamas kaip priežastis nerimauti.
„Tik įsivaizduokite, kad J. Bideno sūnus vykdo verslą Lenkijoje, ir D. Trumpas, mesdamas Trumpo Forto kozirį, pradeda šokdinti vietos prokurorus. Tai akivaizdi sandorių politikos trūkumų iliustracija“, – sako buvęs Lenkijos gynybos reikalų ministras T. Siemoniakas.
Europos gynyba
Tokia situacija skatina diskusijas visoje Europoje dėl būtinybės ieškoti būdų, kaip užsitikrinti saugumą ir be Jungtinių Valstijų. Prancūzija jau ėmėsi iniciatyvos, telkdama Europos gynybos potencialą, kuris jau nebebūtų toks priklausomas nuo Vašingtono.
Kaip ir visa Rytų Europa, Baltijos valstybės didina biudžeto išlaidas gynybai, tai itin akivaizdu po krizės Ukrainoje. D. Trumpas vis pasiskundžia NATO narėmis, nevykdančiomis 2 proc. išlaidų gynybai iš šalies biudžeto įsipareigojimo. Dar kartą tuo pasipiktinti jis galės gruodžio 4 dieną per viršūnių susitikimą Londone.
Baltijos valstybės turėtų gerinti savo pajėgas – tai būtų geriausia prevencinė priemonė, sako buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Latvijoje, šiuo metu vadovaujantis užsienio politikos departamentui „Centre for European Reform“ tyrimų centre, Ianas Bondas.
„Neabejotinai stiprinčiau ryšius su kitomis įtakingomis Europos valstybėmis, galinčiomis krizės akivaizdoje ateiti į pagalbą, ar tai būtų Prancūzija, ar Vokietija, ar Lenkija, ar Švedija, ar dar kuri kita“, – konstatuoja pašnekovas.
