Išvaręs iš miesto turistus, kurių čia per mėnesį suplaukdavo vidutiniškai per milijoną, – daugiau nei miesto gyventojų, – virusas praskleidė šydą ir atidengė tai, kas buvo visiems matoma kaip ant delno daug metų: vietos amsterdamiečiai praranda miesto istorinį centrą.
Dabar sutelktos pastangos jį susigrąžinti.
„Situacija skausmingai atskleidė, kiek iš tikro mažai žmonių gyvena miesto centre ir kiek nedaug jis tegali pasiūlyti vietiniams gyventojams, – sakė Mascha ten Bruggencate, Amsterdamo centrinio rajono tarybos pirmininkė. – Mes turime tai pakeisti.“
Viso pasaulio miestai ir šalys svarsto, kaip reikės gyventi postkoronavirusinėje eroje, kas turės būti kitaip. Amsterdamui, kuriam 19 mln. turistų kasmet sukraudavo per 6 mlrd. eurų (6,8 mlrd. dolerių) pajamų, tai reiškia, kad bus svarbu sukurti geresnę pusiausvyrą miesto centre tarp lankytojų ir vietinių gyventojų.
Amsterdamo merė Femkė Halsema gegužės pabaigoje išdėstė būtent tokio pobūdžio planą. Tarp jos laiške vietos tarybai išvardintų priemonių, minimas planas įsigyti nekilnojamojo turto ir riboti leidimus, siekiant užtikrinti, kad senamiestyje būtų ne tik parduotuvių, prekiaujančių suvenyrais, marihuana ir blyneliais su „Nutellea“, bet ir įmonių, kuriose galėtų dirbti gyventojai, namų, kur jie galėtų gyventi, ir maisto prekių parduotuvių bei kitų juos aptarnaujančių krautuvių.
Tai nebe pirmos tokios pastangos, bet viruso krizė pabrėžė „skubų poreikį susimąstyti apie miesto centro ateitį“, – rašė laiške F. Halsema, atkreipdama dėmesį į tai, kokiu pernelyg priklausomu nuo turistų jis tapo, ir į būtinybę jį paįvairinti.
Pergalingas žingsnis buvo žengtas balandžio pabaigoje, kai „Adyen NV“, viena iš sėkmingiausiai veikiančių finansinių technologijų įmonių šalyje, pranešė išsinuomosianti 17 000 kvadratinių metrų biurą pačiame miesto centre. Bendrovė, kuri apdoroja mokėjimus tokioms milžinėms kaip „Uber Technologies Inc.“, „Ebay Inc.“ ir „Booking.com Ltd.“, teigė, kad ją įkvėpė kaimyninio kvartalo mažmeninė veikla.
Jauniems „Adyen“ darbuotojams „patinka dirbti pulsuojančiame mieste, nes gali, pavyzdžiui, per pertrauką užsukti į knygyną ar visi drauge paskanauti kokio gėrimo gretimoje terasoje po sunkios darbo dienos“, – sakė įmonės finansų direktorius Ingo‘as Uytdehaagė.
Vietos valdžia aktyviai mėgina į centrą atvilioti įmonių, sakė Angelique Schouten, vadovaujanti „Ohpen“, dar vienai finansinių technologijų įmonei, kuri persikėlė per keletą namų prieš aštuonerius metus.
„Per pastaruosius penkiolika metų čia vyko masinis bendrovių išsikėlimas, – sakė ji. – Atsikrausčius „Adjen“, pusiausvyra mūsų gatvėje pamažu grįžta į ankstesnes vėžes.“
Pagrindinis valdžios planuojamos Amsterdamo pertvarkos akcentas – iškelti iš senamiesčio viešnamius ir sumažinti kavinių, aptarnaujančių turistus, skaičių. O tai nebus taip paprasta.
Liberalusis požiūris į seksą, narkotikus ir šėliones, o kur dar Amsterdamo senamiesčio savitos akmenimis grįstos gatvelės, kanalai ir siauri spalvoti kotedžiukai, paaiškina, kodėl šis miestas toks populiarus. Bet per daugelį metų, panašiai kaip Venecijoje ir Barselonoje, didžiuliai lankytojų srautai užgožė vietinių gyvenimą, – nuo vemiančių narkomanų iki prostitučių persekiotojų.
Situacija ilgainiui tik prastėjo, kai kurie gyventojai net išklijavo namų langus savo pačių nuotraukomis su prierašu: „Aš čia gyvenu“.
„Gatvių valymo mašina čia turi pravažiuoti daugybę kartų per dieną šiam jovalui sutvarkyti“, –skundžiasi 51-jų metų Paulas, šešiolika metų gyvenantis vienoje iš daugelio gatvelių, esančių Raudonųjų žibintų kvartale. Vyras, savarankiškai dirbantis konsultantu, nepanoro prisistatyti savo pavarde. Paulas pripažįsta, jog jam įkyrėjo kasmet vis didėjantys srautai turistų, kurie šlapinasi ar vemia prie jo namo durų slenksčio. Jis nori, kad vietos valdžia uždarytų „langų“ prostituciją bei kavines ir sugrąžintų vietinius mažmenininkus.
„Jie turi grąžinti šią zoną miestiečiams, nes jeigu jie to nepadarys dabar, to nebus niekada“, – sakė vyras.
Bet paprasčiau pasakyti nei padaryti. Vietos valdžia jau kelerius metus svarsto įvairias idėjas ir mėgina jas įgyvendinti, pavyzdžiui, įveda apribojimus būsto nuomai turistams ir taiko draudimus juos aptarnaujančioms parduotuvėms. Taryba net pamėgino išpirkti pastatus iš viešnamių savininkų, kad šie išsikeltų.
„Lūžio taškas įvyko apie 2014-uosius metus, – sakė Geerte Udo. vadovaujanti amsterdam&partners miesto brendingo agentūrai. – Atėjo suvokimas, kad daugiau ne visada geriau. Turistų ekonomikos aptarnavimas tapo vieninteliu labiausiai perpildytų vietovių tikslas.“
Viešnamiai, klestintys iš turistų, nenori trauktis. Prostitutėms, kurios dirba 330 „langų“ viešnamių Raudonųjų žibintų kvartale, ši teritorija, kurioje įrengta daug kamerų, yra pakankamai saugi, o turistai joms – didžiausias pajamų šaltinis.
Pandemija sudavė skaudų smūgį sekso verslui. Daugelis sekso pramonės darbuotojų grįžo namo, į Rytų Europą, arba dirba nelegaliai. Ir nors viešnamiai ruošiasi atsidaryti jau rugsėjį, jie tikisi surinkti vos 30 proc. savo įprastų pajamų, nes turistai neskuba grįžti.
„Mums situacija nėra palanki“, – sakė Mastenas Stavastas, vadovaujantis „Agapi“, įmonei, kuri nuomoja 31 „langų“ viešnamį prostitutėms. Nors finansinės problemos, su kuriomis susidūrė „langų“ viešnamių pastatus nuomojančios bendrovės, galbūt atveria miestui galimybę juos išpirkti, išsekęs ir pačios vietos valdžios iždas. Be to, tokia strategija gali nebūti tokia veiksminga, kaip tikimasi. Pastangos prieš dešimtmetį išpirkti daugiau nei 100 „langų“ viešbučių davė netikėtų rezultatų: nuosavybės kainos smuko, nes elitinės bendrovės ten įsikelti nepanoro.
„Na pripažinkim: prostitutėms reikia turistų, o turistai nori pamatyti Amsterdamą, o koks dar Amsterdamas be Amsterdamo senamiesčio?“– samprotavo M. Stavastas.
Marihuaną pardavinėjantys kavinių savininkai taip pat nepatikliai vertina pastangas apriboti pardavimus turistams. Paulas Wilhelmas, vienas iš dviejų kavinių savininkų, (viena iš jų yra tarp seniausių kavinių Amsterdame), sako, kad verslui tai būtų sunkiai pakeliama.
Pasitraukus užsienio turistams, jo kavinės – vienoje iš jų buvo filmuota scena iš 2004 metų kino juostos „Oušeno dvyliktukas“ su Bradu Pittu ir Mattu Dimonu, – neteko 50 proc. savo pajamų. Daugelis kavinių užsidarys, nes nesugebės sugeneruoti vietos pardavimų, sakė jis.
P. Wilhelmas perspėja, kad valdžios mėginimai apriboti vietos kavinių skaičių duos tik priešingų rezultatų – daugelis jų gali persikelti į pogrindį ir užsiimti nusikalstama veika.
„Turistą galbūt iš pradžių ir viliojo kavinės, bet šiems žmonėms taip pat reikia užsisakyti viešbutį, apsilankyti restorane, paplaukioti laiveliu kanalais, – sakė jis. – jie leidžia pinigus. Ekonominė padėtis artimiausiais metais bus labai sunki, mums taip pat reikia darbų. Neįmanoma vienu metu puoselėti mažo kaimelio idilę ir būti ekonominiu metropoliu.“
„Kai kam turizmas nėra problema. Griežto įstatymų vykdymo – štai ko reikia miestui, kad būtų sukontroliuoti chuliganai ir triukšmadariai, sako 81-ų metų pensininkas Janas Dorreboomas, kuris gyvena Raudonųjų žibintų kvartale 45-erius metus.
„Marihuanos suktinukės ir prostitutės yra neatsiejama Amsterdamo dalis, tiesiog su tuo susigyveni“, – sakė jis.
Miesto pareigūnai nesutinka. Jie tik nori, kad čia būtų daugiau gyvenamųjų namų, užuot apsiribojus vien viešbučių kambariais, ir daugiau barų bei restoranų vietiniams gyventojams, sakė Ten Bruggencate.
„Aš svajoju, kad miesto centras ir toliau būtų ta pulsuojančia vieta, bet kartu ir vieta, kur svečiai yra svečiai, ne centrinis akcentas, – sakė ji. – Tai turėtų būti vieta, kur vietiniai gyvena, dirba ir užsiima savo mėgstama veikla.“
