Anot UNCTAD, 30–50 proc. tiesioginių užsienio investicijų (TUI) keliauja per šalis-tarpininkes, ir toks kelias apsunkina pastangas nustatyti šaltinį. Bet tik gal koks dešimtis vyriausybių skelbia apie užsienio investicijas pagal galutinę šalį-investuotoją, ir tarp jų nėra svarbesnių besivystančių ekonomikų. Būtent dėl šio aspekto sunku įvertinti, tarkim, kokiu mastu JAV ir Europos sankcijos paveikė Vakarų investicijas Rusijoje arba kiek rizikingos JAV investicijos Kinijoje dėl prezidento Donaldo Trumpo vykdomo prekybos karo su šia šalimi.
Pastaraisiais metais ekonomistai stengėsi visokiais būdais pakoreguoti duomenis, idant galėtų atskirti galutinius investuotojus. 2017 metais du Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekonomistai pasiūlė išnagrinėti oficialiai skelbiamus TUI rodiklius, remiantis duomenimis, kuriuos pateikia keletas šalių, mėginančių nustatyti galutinį investuotoją. Tačiau gauti rezultatai yra gana apytikriai, nes šios šalys yra išsivysčiusios Vakarų ekonomikos, ir tarpininko naudojimas jose skiriasi nuo analogiškos praktikos besiformuojančiose ekonomikose.
Kiek anksčiau šias metais „Unctad“ ekonomistas Bruno Casella pasiūlė sudėtingesnį metodą, kaip apeiti tarpininkus. Tam reikia įvertinti tam tikros valstybės, esančios tarpininkavimo jurisdikcija kitai valstybei, galimybes, o tada įtraukti šias galimybes į modelį, naudojant matematinę sistemą, žinomą kaip „Markovo grandinės“. B. Casella išbandė šį metodą šalyse su skaidriausiomis TUI statistikomis, tokiose kaip Vokietija, Prancūzija, Šveicarija ir Jungtinės Valstijos. Jo pritaikytas modelis davė rezultatų, kurie beveik atitiko faktinius gautus duomenis apie galutines šalis-investuotojas.
Šių metų Pasaulio investicijų ataskaitos priede UNCTAD pritaikė B. Casella‘os metodą, skirtą įvertinti tiesiogines užsienio investicijas pagal galutinį investuotoją. Rezultatai radikaliai skyrėsi nuo duomenų, kuriuos paskelbė dauguma šalių. UNCTAD vertinimų ir Rusijos centrinio banko oficialių 2017 m. duomenų sulyginimas man pasirodė itin įspūdingas.
Žinoma, niekas, įskaitant Rusijos centrinį banką, niekad netikėjo, kad Kipras, Nyderlandai ir Bermudų salos bus didžiausi užsienio investuotojai Rusijoje. Investicijos dažnai atkeliaudavo iš rusų verslininkų, susirūpinusių dėl nepakankamos nuosavybės apsaugos gimtinėje. Ir iš tiesų, UNCTAD nustatė, kad 6,5 proc. Rusijos TUI – apie 28,7 mlrd. dolerių, 2017 m. duomenimis, – buvo rusų kilmės.
Tačiau UNCTD duomenys taip pat parodė, kad Europos ir JAV investicijų smarkiai padaugėjo. Jungtinės Valstijos, pagal B. Casella‘os modelį, yra didžiausia investuotoja Rusijos ekonomikoje, su 39,2 mlrd. dolerių dalyvaujančio kapitalo. Tuo paaiškinama, kodėl JAV sankcijos niekad neeskaluojamos iki tokios ribos, kad Kremlius susigundytų eksproprijuoti JAV investuotojų turtą. Tas pats pasakytina ir apie Europos Sąjungą.
Tuo tarpu kapitalo, kuris užregistruojamas kaip užsienio, bet kuris iš tikrųjų nėra, repatrijavimas išlieka svarbiu Rusijos politikos tikslu. 2019 metų Pasaulio investicijų ataskaitoje 2018 metų Rusijos investicijų srautų sumažėjimą UNCTAD susieja su vyriausybės pastangomis pasiekti, kad Rusijos verslo savininkai perregistruotų savo aktyvus gimtojoje šalyje.
UNCTAD duomenimis, Jungtinės Valstijos yra didžiausia užsienio investuotoja ir Kinijoje, su 9,7 proc. savo bendro į šalį nukreipto TUI srauto, nors pati Kinija nuolat skelbia apie didesnius investicijų srautus iš savo Azijos kaimynių, ir oficialioje statistikoje JAV TUI dalis tesudaro 3 procentus.
Tuo tarpu Kinijos investicijos sudaro vos 1,3 proc. JAV TUI srautų, rodo UNCTAD duomenys. Kaip ir Rusijos atveju, Jungtinės Valstijos turi stengtis nekirsti pernelyg skaudžiai Kinijos interesams. Pavyzdžiui, tokio išmaniųjų telefonų verslo, kaip „Huawei Technologies Co.“, sužlugdymas paskatintų šalį griebtis atsakomųjų veiksmų prieš JAV įmones, dirbančias Kinijoje, ir žala galėtų būti neproporcingai didelė.
Žinoma, taikant sudėtingą ir palyginti tikslų B. Casella‘os metodą nustatomi įverčiai, ne faktiniai duomenys. Jis vis dar yra tik ramstis, ne daugiau.
Šios įžvalgos, leidžiantis pažvelgti į faktinius šalių ekonominius santykius, rodo, kaip būtų naudinga, jeigu daugiau valstybių, užuot skelbusios tiesioginius investuotojus, skelbtų galutinius investuotojus. Be to, tokia atskaitomybė padėtų nustatyti, kuriomis tarpininkavimo jurisdikcijomis konkrečių šalių investuotojai naudojasi dažniausiai. Tai gali būti paranku reguliuojant dvišalius mokesčius ir teisines tvarkas, ne tik tam, kad būtų galima sumažinti mokesčių vengimo atvejų, bet ir stengiantis nustatyti, kurie reguliavimo klimato aspektai yra ypač svarbūs investuotojams. Būtent ties šiuo klausimu turėtų pasukti galvą Didžiojo dvidešimtuko (G20) lyderiai, svarstydami vieną svarbiausių tikslų: kaip pasiekti skaidresnės globalizacijos.
