Pašėlęs Maduro planas atsiimti iš Londono 1,5 mlrd. dolerių vertės auksą

Kaip bežiūrėtum, tūlas Charlesas Vincentas finansų pasaulyje yra niekas. Paieškoję internete informacijos apie jį arba Ženevoje įsikūrusią firmą, kuriai jis dirba („Pipaud & Partners Sarl“), negausite beveik jokių rezultatų. Prasukite pro pastatą, kurio adresą „Pipaud“ nurodo ant savo firminių blankų, ir neužtiksite jokių pastebimų firmos egzistavimo ženklų.

Ir vis dėlto kai Ch. Vincentas rugpjūčio pradžioje pasirodė Karakase su pašėlusiu, beveik fantastišku planu atsiimti maždaug 1,5 milijardo dolerių vertės Venesuelos auksą, įšaldytą Londono sąskaitose, šalies centriniai bankininkai ne tik jį priėmė, bet ir išklausė su didžiausiu susidomėjimu.

Pasak trijų žmonių, kurie girdėjo pasiūlymą arba buvo apie jį informuoti, Jungtinės Karalystės pilietis Ch. Vincentas pasiūlė strategiją, sugalvotą siekiant apeiti sankcijas, kurios tokį sandorį uždraustų. Vienas iš šaltinių teigia, kad centrinio banko pareigūnai vis dar svarsto, ar nevertėtų šio sumanymo įgyvendinti.

Įgyvendins ar ne, vien pats faktas, kad toks susitikimas įvyko, rodo, kaip ryžtingai – ir desperatiškai – Nicolaso Maduro režimas ieško būdų išvengti JAV sankcijų, kurios nutraukė į šalį plūdusius tvirtos valiutos srautus ir pagilino baisiausią ekonomikos griūtį jos istorijoje. Pareigūnams reikia pinigų finansuoti gyvybiškai svarbiam maisto produktų importui ir sumokėti už valstybinės naftos kompanijos įrangą ir priežiūrą, kad būtų įmanoma išsiurbti bent kiek naftos.

Remiantis Ženevos registracijos dokumentais, „Pipaud“, save pristatantis kaip patarėją investiciniais klausimais, yra komercinis tarpininkas tarp verslo įmonių Šveicarijoje ir užsienyje.

Remiantis pristatymo kopija, kurią matė ir „Bloomberg“, Ch. Vincentas Venesuelos politikos formuotojams pareiškė, kad jo įmonė galėtų įkalbėti Anglijos pareigūnus grąžinti Venesuelos auksą ir parduoti jį Austrijos bankui už 1 milijardą dolerių – maždaug 30 proc. pigiau, nei dabartinė rinkos vertė. Nors niekur nebuvo aiškiai pasakyta, tačiau dokumentai lyg ir rodo, kad Ch. Vincentas susišluotų dalį skirtumo tarp aukso komercinės vertės ir sumos, kurią gautų Venesuela.

Pasak kelių šaltinių, anksčiau šiais metais Anglijos bankas jau atmetė N. Maduro režimo prašymą atsiimti ten laikomą auksą. Šaltiniai teigia, kad šis sprendimas buvo priimtas po to, kai aukščiausieji JAV pareigūnai paprašė savo Jungtinės Karalystės kolegų padėti atkirsti N. Maduro nuo Venesuelos turto užjūryje.

Anglijos banko viešųjų ryšių atstovai komentuoti atsisakė. Venesuelos centrinio banko atstovė Yosendy Chirguita į prašymus pakomentuoti neatsakė.

Pagal kitą scenarijų, paimtą iš Ch. Vincento penkių puslapių pasiūlymo, Venesuela raginama į pagalbą pasitelkti valstybinę metalų perdirbimo gamyklą Austrijos mieste Grace, kurioje auksas būtų perdirbtas, o paskui parduotas (po vieną toną per savaitę) Čekijos bankui. Dar viena Ch. Vincento idėja – Venesuelai, jau nesumokėjusiai maždaug 60 milijardų dolerių užjūrio skolų – išleisti 5 milijardų dolerių vertės obligacijas, kurias pasirašytų vienas Singapūro bankas; šio banko internetinė svetainė skelbia, kad jo specializacija – investicinės paslaugos atliekų šalinimo įmonėms.

Vašingtono „Dechert LLP“ konsultantas Seanas Kane'as, anksčiau dirbęs Iždo sankcijų skyriuje, sutinka, kad šie pasiūlymai gana nerealistiški.

„Tikrai nėra neįprasta, kad sankcijomis nubaustos šalys, tokios kaip Venesuela, ieškotų netradicinių lėšų rinkimo mechanizmų ar panašių sprendimų, tačiau bet kuris aukštesnio lygio obligacijų prekybininkas ar finansų įstaiga daug prarastų, jei sankcijos suveiktų“, – teigė jis.

Demonstruodami, kad Ch. Vincento idėjas priėmė rimtai, Venesuelos pareigūnai sutiko pateikti atsakymą, kai šis paklausė, kaip jam būtų sumokėta, jei planas būtų įvykdytas, teigia susitikime dalyvavę šaltiniai. Venesueliečiai atsakė, kad galėtų išsiųsti pinigus per Ispanijos centrinį banką – įstaigą, kurią N. Maduro režimas vis dažniau bando pasitelkti tvarkydamas savo tarptautines operacijas.

Ispanijos banko atstovas atsakė, kad Ch. Vincento įmonė „Pipaud & Partners Sarl“ nenurodyta kaip „nė vienos transakcijos gavėja ar siuntėja sąskaitoje, kurią Venesuelos centrinis bankas turi atidaręs Ispanijos banke“.

Ispanijos centrinis bankas anksčiau yra pabrėžęs, kad lėšų Venesuelos sąskaitoje yra nedaug ir kad pastaraisiais metais reikšmingų pokyčių jos veikloje nebuvo. Operacijos daugiausia apsiriboja daugiašalių organizacijų pavedimais skiriant lėšų jų atstovams Venesueloje.

Pasak dviejų informuotų šaltinių, paskutiniai N. Maduro vyriausybės bandymai pritraukti kapitalą, įskaitant „Pipaud“ pasiūlymą, patraukė JAV Iždo departamento pareigūnų dėmesį. Šaltiniai teigia, kad pareigūnai privačiai taikė spaudimą bankams – kurie, jų manymu, galėtų dalyvauti tokiuose sandoriuose – savanoriškai vykdyti JAV sankcijas. Iždo departamento atstovas „Pipaud“ ar Ch. Vincento veiksmus komentuoti atsisakė

.

Susisiekti su pačiu Ch. Vincentu taip pat nepavyko. „Pipaud“ savo firminiuose blankuose nurodo adresą kairiajame Ženevos krante, tačiau nei ant pastato fasado, nei prie įėjimo ar ant fojė esančių pašto dėžučių įmonės pavadinimas neskelbiamas. Bendrovės, veikiančios kaip „Pipaud“ atstovė, registratūros darbuotoja atsakė, kad perduos pranešimą Ch. Vincentui, tačiau neišduos nei jo elektroninio pašto adreso, nei telefono numerio. Atsakymo taip ir nesulaukėme.

Venesuelai pristatytuose dokumentuose Ch. Vincentas nurodo namų adresą prašmatniame Prancūzijos kaime Eze, siekiančiame viduramžių laikus ir žvelgiančiame į Žydrąją pakrantę. Žinutės, paliktos dviem telefono numeriais, priklausančiais Eze gyventojams su pavarde „Vincent“, liko neatsakytos.

JAV sankcijos iš esmės izoliavo Venesuelą nuo pasaulinės finansų sistemos, dar labiau pagilindamos vieną sunkiausių pasaulyje ekonomikos krizių ir priversdamos vietinius pareigūnus išbandyti daugybę metodų, siekiant gauti lėšų. Venesuelos vyriausybė pradėjo aktyviau pardavinėti auksą tokioms šalims kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ir Turkija, be to, paprašė rangovų atidaryti sąskaitas neaiškiuose bankuose, į kuriuos pervestų pinigus.

Neseniai Venesuelos centrinis bankas atliko patikrinimą, kad nustatytų, ar gali laikyti kriptovaliutas, kuriomis sumokėtų užsienio rangovams. Vyriausybė taip pat apsvarstė galimybę pereiti prie Rusijos valdomos tarptautinės mokėjimų pranešimų sistemos kaip alternatyvos SWIFT sistemai, kuria naudojasi dauguma finansų institucijų.

Pasak informuotų šaltinių, Ch. Vincentas po rugpjūčio 7 d. susitikimo dar bent kartą sugrįžo į Karakasą, bandydamas toliau pardavinėti savo paslaugas. Tačiau nepaisant visų tų egzotiškų scenarijų, kurie svarstomi Karakase, šiuo metu N. Maduro administracija mėgina rasti dolerių, reikalingų išjudinti ekonomikai.