Vietname nuimant ryžių derlių į pagalbą pasitelkta kariuomenė. Jungtinėje Karalystėje ūkininkai išpila pieną, nes stinga sunkvežimių jam išvežti. Brazilijoje robustos kavos pupelių derliaus surinkimas šiais metais užtruko 120 dienų vietoj įprastų 90-ies. O Amerikoje, greitojo maisto tinklams keliant mėsainių ir buritų kainas, mėsos kombinatai mėgina privilioti naujus darbuotojus išmaniaisiais laikrodžiais „Apple Watch“.
Kad ir apie ką bekalbėtumėm – vaisių skynėjus, skerdyklų darbuotojus, sunkvežimių vairuotojus, sandėlių operatorius, virtuvės šefus ar padavėjus – pasaulinė maisto ekosistema lūžta dėl personalo stygiaus. Tiekimas stringa ir kai kurie darbdaviai yra priversti didinti atlyginimus dviženkliais skaičiais.
Dėl to kyla grėsmė, kad maisto kainos, jau ir taip įkaitusios dėl sparčiai brangstančių prekių ir didėjančių krovinių gabenimo išlaidų, kils dar labiau.
Rugpjūčio mėnesį kainos pakilo 33 proc. lyginant su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, rodo Jungtinių Tautų (JT) maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenys.
Koronaviruso pandemija tik pakurstė darbo jėgos trūkumą daugelyje ekonomikos sričių. Tačiau šis poveikis yra ypač ryškus maisto bei žemės ūkio pramonėse, kurios yra vienos iš mažiausiai automatizuotų pramonės šakų pasaulyje. Maisto pakankamumas yra jautri tema daugelyje pasaulio dalių, ir ribotos maržos paprastai reiškia, kad augančios kainos bus perkeltos pirkėjams, teigia konsultacinė įmonė valdymo klausimais „Boston Consulting Group“ (BCG).
„Beveik nėra abejonės, kad sistema yra sutrikusi“, – sakė Deckeris Walkeris, BCG žemės ūkio verslo ekspertas iš Čikagos. Poveikis skiriasi atsižvelgiant į vietovę ir produktus, sakė jis, bet „bendra žinutė, regis, būtų tokia: pareigybės su nepatraukliausiomis darbo sąlygomis faktiškai yra tos, kurios mums kelia didžiausią galvos skausmą“.
Yra ženklų, kad darbo jėgos trūkumas riboja žaliavų ir medžiagų tiekimus. Jungtinėse Valstijose didmeniniai platintojai, tokie kaip „Sysco Corp.“ ir „United Natural Foods Inc.“, praneša apie įvairiausių prekių, nuo kumpio bei sūrio iki kokosų vandens ir prieskonių, gamybos vėlavimus ir sulėtėjimus. Jungtinėje Karalystėje kai kuriose parduotuvėse pristinga pagrindinių maisto prekių, pavyzdžiui, duonos ir vištienos, tuo tarpu „McDonald‘s Corp.“ rugpjūtį pristigo pieno kokteilių.
„Turime laisvų iš šeimos atlyginimų fondo finansuojamų darbo vietų, kurias sunkiai užpildome, – sako Patrickas Criteseris, asociacijos „Tillamook County Creamery Association“ vyriausiasis vykdomasis direktorius. Oregono valstijoje įsikūrusioje pieno gamybos įmonėje neseniai buvo toks didelis darbuotojų trūkumas, jog vienam valdybos nariui net teko praleisti darbo posėdį, kad galėtų padėti dirbti laukuose.
„Esant tokiai infliacijai, kokią dabar matome versle, ir infliacijai, kokią matome žemės ūkio sferoje, ši problema neabejotinai persikels į parduotuvių lentynas“, – sakė jis.
Darbuotojų trūksta ūkiuose, perdirbimo įmonėse, restoranuose. Malaizija, antra didžiausia pasaulyje palmių aliejaus gamintoja, neteko apie 30 proc. maistinio aliejaus, naudojamo įvairiausioje produkcijoje, nuo šokolado iki margarino, potencialios gamybos apimties. Krevečių produkcija pietiniame Vietname, viename iš didžiausių pasaulio eksportuotojų, sumažėjo nuo 60 proc. iki 70 proc., lyginant su ikipandeminiu lygiu. O Italijos pietuose, anot ūkininkų asociacijos CIA, šiais metais penktadalis pomidorų produkcijos buvo prarasta dėl alinančio karščio ir paralyžiuoto transporto.
„Šiame versle sukuosi nuo devintojo dešimtmečio, bet dar niekad neteko matyti tokios situacijos kaip dabar, – sakė ūkininkas Michele‘is Ferrandino‘as iš Fodžos. – Pomidorai – greitai gendantys produktai. Tomis lemiamomis derliaus nuėmimo dienomis trūko sunkvežimių nugabenti derlių į perdirbimo įmones.“
Atšaukti ar vėluojantys pristatymai taip pat vertė britų pienininkystės ūkininkus, tokius kaip Mike‘as Kingas iš Pietų Glosteršyro, išpilti pieną, nors jo parduotuvėse ir trūko. M. Kingas sako praradęs apie 20 000 litrų pieno ir priduria, kad kai kurie ūkininkai dėl darbuotojų trūkumo imasi rečiau melžti savo karves.
Ir nors restoranai bei kitos verslovės vėl atsiveria Jungtinėse Valstijose ir kai kur Europoje – ir skatina tokių prekių kaip mėsa ir į butelius išpilstyti gėrimai paklausą, – Delta atmainos plitimas tokiose vietovėse kaip Pietryčių Azija riboja pirminę gamybą. Kiti ilgiau išliekantys pandemijos padariniai ir toliau kelia sunkumų: COVID-19 protrūkiai vis dar plyksteli mėsos ir žuvies perdirbimo įmonėse, priversdami jas laikinai užsidaryti, o sienų suvaržymai daugelyje valstybių, nuo Jungtinės Karalystės iki Tailando, riboja migrantų darbininkų pasiūlą.
Kai kuriose vietovėse personalo stygių apsunkina ir vietinio pobūdžio problemos, pavyzdžiui, sunkios ir pavojingos žemės ūkio darbų sąlygos dėl kilusios neregėtos karščio bangos ar dėl trikdžių, susijusių su „Brexit“.
Todėl darbdaviai susiduria su dar viena kliūtimi: darbuotojai turi plačias galimybes rinktis. Dabartinė ekonomika sukuria „pasirinkimo galimybę ten, kur anksčiau galbūt jokių pasirinkimų nebuvo“, sakė BCG žemės ūkio verslo ekspertas D. Walkeris. Kai „visame pasaulyje stinga personalo“, užpildyti mažiau pageidaujamas darbo vietas tampa daug sudėtingiau, sakė jis.
Užimtumą maisto produktų tiekimo grandinėje apsunkina ne vienas veiksnys. Kad ir koks būtų darbas – varginantis braškių rinkimas, nesaugus darbas skerdyklose ar nepaprastai įtemptas darbas restorano virtuvėje. Daugelis darbų yra fiziškai sunkūs, trumpalaikiai ir menkai atlyginami. Atsiradus daugiau laisvų darbo vietų, Australijos darbuotojai, kurie anksčiau darbindavosi mėsos perdirbimo įmonėse retai apgyvendintose vietovėse, dabar gali rinktis darbą judresniuose miestuose. Daugelis Europos Sąjungos piliečių, kurie anksčiau dažnai keliaudavo į Jungtinę Karalystę darbuotis ūkiuose, pervežimų ar maisto aptarnavimo sektoriuose, dabar veikiau susiranda darbą savo gimtojoje šalyje ar bent žemyne. Amerikiečiai darbuotojai, kurie kovodavo su alinančiu karščiu laukuose, dabar gali rinktis darbą vėsioje parduotuvės patalpoje.
Žemės ūkio asociacijos „Washington State Tree Fruit Association“ prezidentas Jonas deVaney‘is, pripažįsta, kad tokie darbai kaip vaisių skynimas yra sunkūs.
„Tai fizinis darbas, – sakė jis. – Jūs skinate vaisius, laipiojate kopėčiomis aukštyn žemyn, tad jeigu jums pasiūloma alternatyva, tarkim, spaudyti kasos aparato mygtukus, toks darbas gali būti daug patrauklesnis.“
Didesni atlyginimai ir įvairios privilegijos gali kiek padėti. Restoranų bendrovė „Chipotle Mexican Grill inc.“ neseniai pakėlė JAV valgiaraščių įkainius 4 proc. po to, kai padidino vidutinį atlygį iki 15 JAV dolerių per valandą; Kanadoje bendrovė siūlo atlygį už kandidato rekomendavimą, padedantį pasamdyti darbuotojų. Kiaulienos perdirbimo sektoriaus darbuotojai, dirbantys maisto įmonėje „Smithfield Foods Inc.“ Pietų Dakotoje, gauna dovanų, pavyzdžiui, išmanųjį laikrodį „Apple Watch“ arba iPad grotuvą išdirbę pirmąsias savo 60 dienų įmonėje, sakė vienas bendrovės pareigūnas. Picerijų tinklas „Rossopomodoro“, kurio būstinė įsikūrusi Europoje, buvo priversta Londone padidinti bazinį darbo užmokestį 50 proc., sakė tinklo direktorė Danielė di Martino.
Bet piniginių paskatų dažnai nepakanka. Darbuotojai vis labiau reikalauja didesnės apsaugos nuo koronaviruso, kaip ir didesnių atlyginimų, sako žemės ūkio prekybos milžino „Olam International Ltd.“ generalinis direktorius Sunny‘is Verghese.
Nors mėsos gamintojai nuo praėjusių metų užtikrina didesnį saugumą darbo aplinkoje, dabar jie kovoja su greitai plintančia Delta atmaina. Ir tai sulėtino galvijų perkėlimą iš skerdyklų į mėsos milžinę „Tyson Foods Inc.“.
„Mes buvome geroje trajektorijoje, bet tada atsirado Delta atmaina, ir mes žengėm žingsnį atgal, – rugpjūtį telefonu investuotojams kalbėjo įmonės generalinis direktorius Donnie‘is Kingas. – Faktiškai užtrunka šešias dienas sulaukti penkių darbo dienų verto darbo rezultato.“
Darbuotojų trūkumas jaučiamas ne visur, ir padariniai pasiskirsto netolygiai. Didžiojoje žemyninės Europos dalyje nėra tokio darbo jėgos trūkumo kaip Jungtinėje Karalystėje, kur „Brexit“ apribojo ES darbuotojų srautus. Kinija didžiąja dalimi liko nepaveikta, o Indijoje, nors infliacija vis dar kelia susirūpinimą, darbo jėgos yra gausu, o žemės ūkis beveik nepajuto viruso ribojimų.
Kitur darbo jėga yra tiesiog vienas iš keleto pasaulinės maisto ekosistemos galvos skausmų. Ekstremalios oro sąlygos eilėje šalių, nuo Brazilijos iki Prancūzijos, paveikė derlius. Sparčiai augančios pasėlių kainos pakurstė gyvulių pašarų kainų augimą – ir galiausiai pakėlė mėsos gaminių kainas. Transporto išlaidos šovė aukštyn dėl smarkiai išaugusios paklausos, konteinerių trūkumo ir perpildytų uostų, o kur dar laikinas dalinis trečio judriausio pasaulyje krovininio „Ningbo-Zhoushan“ uosto uždarymas.
Vis dėlto darbo jėgos stygius grasina dar labiau padidinti sąnaudas – nesvarbu, kokia būtų to priežastis: padidinti atlyginimai ar pasiūlos deficitas. Ir ši problema neišsispręs, pasibaigus pandemijai: dalis darbuotojų, užimtų žemės ūkio sektoriuje, mažėja jau kelis dešimtmečius, nes žmonės keliasi į miestus ir pereina dirbti į paslaugų sektorius, be to, darbuotojų paieška į tam tikras pareigybes buvo nelengva dar gerokai iki COVID pandemijos. Šie nuolatiniai pokyčiai darbo rinkoje ragina ieškoti technologinių sprendimų, ir per pandemiją pastebimai padaugėjo investicijų į automatizavimą ir robotiką.
Jungtinėse Valstijose automatizuoti traktoriai, robotizuotos melžtuvės ir tokie prietaisai kaip morkų sodintuvai pakeičia žmogaus darbo jėgą. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės ūkininkai išbando robotus braškėms, salotoms ar brokoliams surinkti. Derliaus nuėmimo priemonės padėjo Brazilijos robustos kavos augintojams sumažinti priklausomybę nuo rankų darbo darbininkų iki penktadalio darbuotojų, reikalingų vos prieš kelerius metus, sako Edilimsonas Callegaris, Espirito Santo valstijoje įsikūrusio žemės ūkio kooperatyvo „Cooabriel“ generalinis direktorius. Nors šalyje jaučiamas darbo jėgos deficitas pailgino derliaus nuėmimo procesą, sakė jis, technologijos sumažino jo poveikį.
Vis dėlto prireiks ne vienų metų, kol ūkininkai iš tiesų pereis prie robotų, sako Cindy van Rijswick, Utrechte veikiančio „Rabobank“ vyresnioji analitikė, kuri specializuojasi sodininkystės srityje.
„Galiausiai maisto kainos turės kilti, siekiant geriau atlyginti darbuotojams už darbą ir rasti sprendimų, – sakė C. Van Rijswick. – Jie tiesiog kainuoja, ir mums reikia būti nusiteikusiems už tai mokėti.“
