Rodos, kiekviena nauja ataskaita atneša dar daugiau niūrių naujienų. Jei prieš krizę pagrindinė problema buvo per daug skolinimosi ir per daug išlaidų, tai dabartinė problema – per daug skolinimosi ir per mažai išlaidų.
Pasaulio ekonomika pakliuvo į lėto augimo spąstus. Klausimas – kodėl?
Po Didžiosios depresijos sekė politinis perversmas, o ekonomikoje – intelektualinė revoliucija. Šį kartą turime politinę suirutę, tačiau nekvestionuojame idėjų, kuriomis grindžiama ekonominė politika. Turime tai pakeisti.
Šiuolaikiniai politikos formuotojai veikia radikalaus netikrumo pasaulyje. Jie paprasčiausiai nežino, ko tikėtis toliau – o tokiomis aplinkybėmis į ekonominius modelius derėtų pažvelgti naujoje šviesoje.
Klausimas ne tas, ar tie modeliai teisingi, bet – ar jie mums padeda. Esminiai šiuolaikinių standartinių modelių elementai verčia mus daryti klaidas svarstant, kaip ištraukti pasaulio ekonomiką iš lėto augimo spąstų ir kaip pasiruošti naujai finansų krizei.
Prieš šešerius metus Larry Summersas ekonominėse diskusijose vėl grąžino „pasaulietinio sąstingio“ (angl. secular stagnation) sąvoką. Užsitęsusį lėtą augimą – pavadinkime jį Didžiuoju sąstingiu – įprasta priskirti pasiūlos veiksniams.
Tai įtikina, nes produktyvumo augimas iš tiesų sumažėja. Pasiūlos istorija skamba labai parankiai, nes alternatyva – pasaulietinė stagnacija dėl paklausos – nemaloniai kertasi su vyraujančiu monetarinės politikos modeliu. Šiam modeliui sunku susitaikyti su tuo, kad investicijas, reikalingas skatinti produkcijai, gali sulaikyti ekstremalus netikrumas. Taigi remiantis šiuo modeliu linkstama manyti, kad rinkos ekonomikos pačios save stabilizuoja.
Pabėgti iš lėto augimo spąstų, atsiradusių dėl radikalaus netikrumo, nėra tas pats, kas išlipti iš Keinso nuosmukio (angl. Keynesian downturn), kai laikinosios monetarinės ar fiskalinės paskatos atkuria įprastą paklausą. Tam reikia išteklių perskirstymo iš vieno paklausos komponento į kitą, iš vieno ekonomikos sektoriaus į kitą ir iš vienos kompanijos į kitą.
Kai kuriais atžvilgiais pasaulis investavo per daug. Tarkime, Kinija ir Vokietija per daug investavo į gamybos eksportą. Kitur investicijos buvo nepakankamos – pavyzdžiui, į daugelio išsivysčiusių ekonomikų infrastruktūrą. Be to, turto vertę daug kur teks nuleisti iki realistiškesnio lygio, o kai kuriuos finansinius tarpininkus rekapitalizuoti.
Atsigręžkime į Europą. Tolesnis monetarinis palengvinimas ir silpnesnis euras gali padėti atsigauti pietiniams regionams, tačiau dar labiau iškraipys šiaurės šalių ekonomikų struktūrą. Kol Prancūzija ir Vokietija neišspręs savo nesutarimų dėl pinigų sąjungos struktūrinių reformų, monetarinis skatinimas dar didesniu mastu ne tik nesuklijuos įtrūkių, bet tik dar labiau juos pagilins. Taip ir knieti pasakyti, kad geriausia, ką galėčiau patarti naujajai Europos centrinio banko prezidentei – pasilikti Vašingtone.
Tvarkantis su finansų krize, reikalingas ir naujoviškas mąstymas. Pastaroji privedė prie Didžiojo sąstingio ir neabejotinai daug kainavo, jei kalbėsime apie prarastą produkciją, tačiau buvo brangi ir finansine prasme.
Neseniai atliktame TVF tyrime nustatyta, kad intervencijos, įskaitant garantijas, skirtos finansinėms institucijoms paremti 37 šalyse 2007–2017 m. iš viso kainavo 3,5 trilijonus dolerių. Precedento neturinčios likvidumo injekcijos – milžiniška finansinė jėga – tapo pamatiniu krizių valdymo principu.
Jei krizės metu vyriausybė potencialiai privalo garantuoti visas finansinio sektoriaus išleistas skolas, klausimas nėra tas, ar Federalinis rezervas ir kiti centriniai bankai galėtų suteikti tokias garantijas; svarbiausia rasti politinį susitarimą, pagal kurį mainais būtų priimamos privataus sektoriaus terminų transformavimo ribos. Iš esmės aš kalbu apie mokestį už terminų transformavimą.
Mano knygoje „Alchemijos pabaiga“ (angl. The End of Alchemy) rašoma apie sistemą, susijusią su atskiros finansinės institucijos terminų transformavimu. Nežiūrint į smulkmenas, būtina nustatyti ex ante centrinio banko likvidumo užtikrinimo sistemą.
Taip yra todėl, kad neįmanoma numatyti, kada nedidelis gaisras, kuriam turėtų būti leista sudeginti ir sunaikinti vieną ar daugiau institucijų, gali pavirsti katastrofa, keliančia grėsmę visai sistemai. Kai ištinka krizė, jau per vėlu kurti įstatymus, kaip reaguoti į kritinę situaciją.
Kongresas apribojo Iždo ir Federalinio rezervo galimybes kovoti su nauja krize. Tai neturėtų stebinti, nes krizės metu atlikti veiksmai peržengė Kongreso iš anksto sutartos sistemos ribas. Kaip minėjo buvę Federalinio rezervo ir kiti pareigūnai, šie apribojimai nepageidaujami – tačiau jie bus pašalinti tik turint aiškią ex ante sistemą, pagal kurią bankai ir kitos terminą transformuojančios institucijos taps visiems priimtinos draudimo sistemos dalimi.
Bankų „gelbėjimo“ politinė ekonomika gerokai patobulėtų, jei būtų aišku, kad bankai gerais laikais sutinka su draudimo sistema, kuri blogais laikais suteikia jiems teisę skolintis.
Be to, radikalus netikrumas reiškia, kad konkretaus turto likvidumas būsimos krizės metu yra nežinomas. Tai taip pat reiškia, kad reikalinga draudimo sistema, užtikrinanti, kad visi apdrausti įsipareigojimai bus padengti, o ne reguliavimas, kuris užtikrintų pakankamą likvidumą. Reakcija į praėjusią krizę apėmė pernelyg detalų reguliavimą ir reikalavimą suteikti daugiau teisių gelbėtojams.
Taip neturėtų būti. Sudėtingas reguliavimas primeta nereikalingas išlaidas ir sukuria netikrą saugumo jausmą. O suderintos ex ante sistemos nebuvimas reikalauja beveik neribotų išteklių, kadangi trūksta adekvačios politinės valdžios.
Federalinis rezervas ir kiti centriniai bankai turi padėti įstatymų leidėjams išsiaiškinti, kiek pažeidžiama bus finansų sistema atėjus naujai krizei. Kitą kartą Kongresui teks susidurti su nauju pasirinkimu: tarp finansinio Armagedono ir taisyklių, kurias jis priėmė po paskutinės krizės, kad būtų apribotos Federalinio rezervo galimybės skolinti, atšaukimo.
Norint išvengti tokio pasirinkimo, reikia radikaliai permąstyti skolinimo, kaip paskutinio šiaudo, galimybes – ir geriau paskubėti, kol paskutinis šiaudas netapo realybe.
