Lengvų pinigų politika, vykdyta dešimtmetį, paliko pasauliui rekordinę 250 trln. JAV dolerių vyriausybės, korporacijų ir namų ūkių skolą. Ji beveik tris kartus viršija pasaulio ekonomikos apimtį ir prilygsta apie 32 500 JAV dolerių sumai, tenkančiai kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui visos planetos mastu.
Didele dalimi tokie padariniai siejami su politikos formuotojų sąmoningomis pastangomis per skolinimąsi išlaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą po pasaulio rinkas sudrebinusios finansinės krizės. Nuo tada išlaikomos rekordiškai žemos palūkanų normos didžiąja dalimi padėjo suvaldyti naštą, kartu leisdamos skolų kalnui toliau augti.
Šiuo metu, kai politikos formuotojai susiduria su lėčiausiu nuo krizės eros augimu, serija variantų, kaip atgaivinti jų ekonomikas, turi bendrą vardiklį: dar daugiau skolų. Nuo ekologiškos „naujosios politikos“ (Green New Deals) iki vadinamosios Moderniosios pinigų teorijos (Modern Monetary Theory, MMT) atstovų, biudžeto deficito šalininkai tvirtina, kad centriniai bankai išsėmė savo galimybes ir kad būtina didelio masto biudžeto išlaidų politika, norint išsklaidyti bendrovių bei namų ūkių paniką.
Fiskalinės „vanagiškos“ politikos rėmėjai tvirtina, kad tokie pasiūlymai tik pasės dar didesnes bėdas. Bet ženklai, rodantys, kokį skolų mastą gali saugiai pakelti ekonomika, keičia kryptį.
„Ankstesnis visuotinai įprastas racionalus požiūris į išsivysčiusios ekonomikos augimo greičio limitą, vertinant skolos ir BVP santykį, ko gero, keičiasi, – sako buvęs JAV iždo ir Tarptautinio valiutos fondo pareigūnas Markas Sobelis. – Atsižvelgus į mažesnes išmokas už palūkanas ir prislopintą saugių aktyvų paklausą rinkose, didžiosios išsivysčiusios ekonomikos galbūt yra pajėgios atlaikyti didesnes skolų naštas.“
Bet politikos formuotojus varžo ankstesnių išpūstų kreditinių išlaidų palikimas. Suverenių valstybių lygmenyje, naujai išrinkta Argentinos vyriausybė pažadėjo persiderėti dėl rekordinės 56 mlrd. JAV dolerių kreditinės linijos su TVF, pakurstydama prisiminimus apie 2001 metais šalį ištikusią ekonomikos griūtį ir skolos įsipareigojimų neįvykdymą. Turkiją, Pietų Afriką ir kitas šalis taip pat kausto panika.
Korporacijų skolų kontekste vien amerikiečių bendrovės sudaro apie 70 proc. visų įmonių bankrotų per šiuos metus, net esant rekordinei ekonomikos plėtrai. O Kinijoje bankrutuojančios bendrovės kitais metais greičiausiai pasieks rekordą, rodo „S&P Global Ratings“ duomenys.
Vadinamosios „zombinės“ įmonės – įmonės, kurios nesugeba padengti su skolos aptarnavimu susijusių išlaidų ilgą laiką ir turi silpnas augimo perspektyvas, – išsivysčiusiose ekonomikose pakilo iki maždaug 6 proc. nefinansinių įmonių biržoje kotiruojamų akcijų lygio, aukštos pozicijos per keletą dešimtmečių, nurodo Tarptautinių atsiskaitymų bankas, TAB. Tokia dinamika kenkia tiek sveikesniems konkurentams, tiek produktyvumui.
Tuo tarpu namų ūkiai, pavyzdžiui, Australijoje ir Pietų Korėjoje, yra priskiriami prie labiausiai įsiskolinusių.
Skolų debesis kybo ir virš būsimos darbuotojų kartos. Jungtinėse Valstijose studentai šiuo metu skolingi iš viso 1,5 trln. JAV dolerių ir vargiai geba savo skolas išmokėti.
Net jeigu skola būtų pigi, gali būti nelengva išvengti liūdnų padarinių, jei našta taptų per sunki. Nors stiprus ekonominis augimas yra lengviausia išeitis, jis ne visada pasiekiamas artimiausioje perspektyvoje. Politikos formuotojai verčiau turėtų, pasitelkę kompromisus, laviruoti tarp griežto taupymo programų, finansinio spaudimo priemonių (ten, kur lėšas taupantys bankų klientai subsidijuoja paskolų gavėjus) arba skolinių įsipareigojimų neįvykdymo ir atleidimo nuo skolų.
„Geriausia iš to išeiti palaipsniui ir nuosekliai, ir toks sprendimas tinka daugeliui, bet ne visiems šių laikų įsiskolinimų atvejams“, – sakė „Allianz SE“ vyriausiasis ekonomikos patarėjas Mohamedas El-Erianas.
Žūtbūtinis augimo siekis
Politikos formuotojai atkakliai viliasi palankių rezultatų.
Japonija svarsto naujų išlaidų galimybę, nors pinigų politika išlieka itin švelni. O Jungtinėje Karalystėje, artėjant svarbiausiems per dešimtmečius rinkimams, abi pagrindinės partijos pažadėjo grįžti prie viešųjų išlaidų lygio, regėto dar aštuntajame dešimtmetyje.
Kinija užima konkrečią poziciją, stengdamasi suvaldyti skolų augimą, pasitelkdama veikiau palaipsnes smulkias pinigų injekcijas nei pinigų politikos švelninimą. Fiskaliniame fronte – ji sumažino mokesčius ir įvedė obligacijų pardavimo kvotas.
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai:
„Kai prasidės nuosmukis, o jis tikra prasidės, pinigų politika neturės visų atsakymų – fiskalinė politika padės, bet ribotai“, – „Bloomberg Economics“ vyriausiasis ekonomistas Tomas Orlikas.
Pasaulio investuotojai, apsipratę, jog pasaulis klimpsta „raudonojoje zonoje“, perkainoja rizikas, – kai kas tvirtina, kad tokios priemonės tik išpučia burbulą. Maždaug 12 trln. JAV dolerių vertės obligacijų pajamingumas yra neigiamas.
Anne Richards, „Fidelity International“ generalinė direktorė, teigia, kad neigiamas obligacijų pajamingumas šiuo metu kelia nuolatinį susirūpinimą.
„Centriniams bankams išlaikant žemiausias palūkanas, o JAV iždo vertybiniams popieriams pasiekus įspūdingiausias vertes per 100 metų, regis, priartėjome prie „burbulo“ teritorijos, bet mes nežinome, kaip ar kada šis burbulas sprogs.“
Kaip šių metų spalį teigė TVF, žemesnis pajamingumas skatina investuotojus, tokius, kaip draudimo bendrovės ir pensijų fondai, „investuoti į rizikingesnius ir mažiau likvidžius vertybinius popierius“, nes jie tikisi didesnės grąžos.
„Skola nėra problema tol, kol ji tvari, – pakomentavo Alicia Garcia Herrero „Natixis SA“ Azijos-Ramiojo vandenyno regiono skyriaus (Honkongas) ekonomistė, anksčiau dirbusi Europos centriniame banke (ECB) ir Ispanijos centriniame banke. – Bet štai kur klausimas: ar didžiulė skola, susiformavusi nuo pasaulinės finansinės krizės laikų, taps pelninga.“
