Istorinis žaliavų kainų šuolis po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą kartu su jau ir taip aukšta pandemine infliacija paskatino investuotojus ir ekonomistus ieškoti paralelių su prieš keturis dešimtmečius įvykusiais energijos sukrėtimais ir po jų sekusiu užsitęsusiu sulėtėjimu.
Ir jie nerimauja ne veltui, sako Maurice’as Obstfeldas, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas.
„Kuo ilgesnis bus šis besitęsiančių sukrėtimų laikotarpis“, pažymi jis, tuo labiau tikėtina, kad ekonomikas ištiks „kažkas panašaus į 1970-ųjų patirtį“.
Daugumos ekonomistų nuomone, tokios lemties apskritai vis dar galima išvengti. Tačiau priežastys, kodėl jie taip galvoja, nenudžiugins nei kompanijų, nei darbuotojų.
Silpnesnis ekonominis augimas ir galbūt netgi recesija – tokia gali būti kaina, kurią teks sumokėti už infliacijos įveikimą, o besivystančios ekonomikos būtų ypač pažeidžiamos.
„Labiau turėtume nerimauti dėl reikšmingo pasaulinio ekonominio augimo sulėtėjimo“, o ne dėl įsisiautėjusios infliacijos, teigia Kazuo Momma, anksčiau vadovavęs Japonijos banko pinigų politikai.
Iš dalies taip yra todėl, kad centriniai bankai, įskaitant JAV Federalinį rezervų banką, dar atsimena užsitęsusią aštuntojo dešimtmečio infliaciją – ir pakankamai gerai, kad nenorėtų dar kartą žengti šiuo „tamsiu keliu“, kaip teigia „Moody’s Analytics“ vyriausiasis ekonomistas Markas Zandi.
„Jie mieliau įstumtų mus į recesiją anksčiau, nei sulauktų stagfliacijos scenarijaus ir kur kas sunkesnės recesijos vėliau“, – aiškina M. Zandi.
Dar viena svarbi priežastis, kodėl ekonomistai nesitiki aštuntojo dešimtmečio pasikartojimo, yra ta, kad darbuotojai nebegalėtų derėtis dėl didesnio atlyginimo, kaip tai darė anuomet.
JAV ir JK profesinių sąjungų skaičius dramatiškai susitraukė. Netgi Vokietijoje, kur jos vaidina svarbesnį vaidmenį, šiuo metu į didesnį atlyginimų kėlimą žiūrima atsargiai.
Tai reiškia, kad vadinamosios darbo užmokesčio ir kainų spiralės – reikšmingo 1970-ųjų infliacijos epizodo – pasikartojimo tikimybė mažesnė. Tai taip pat reiškia, kad namų ūkiai rizikuoja nusilpti, nes jų pajamos nebespės paskui išaugusias prekybos centrų ir degalinių kainas.
Vis dar turime priežasčių vartyti istorijos knygas. Aštuntajame dešimtmetyje kilo du panašūs energijos kainų šuoliai, susiję su OPEC naftos embargu 1973 m. ir po šešerių metų įsiplieskusia Irano revoliucija.
Praėjus porai savaičių po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė savo karius į Ukrainą, naftos kaina perkopė 130 dolerių už barelį – kartu su daug plačiau pašokusiomis kitomis kainomis. Rusija yra pagrindinė įvairių žaliavų – kviečių, trąšų, nikelio – gamintoja, o JAV nustatytos sankcijos šiose rinkose sukėlė suirutę.
Tiek aštuntajame dešimtmetyje, tiek šiandien sukrėtimai supurtė ekonomiką, kuri jau ir taip turėjo infliacijos problemų. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad ketvirtadienį paskelbti duomenys parodys, jog JAV vartotojų kainų indeksas vasario mėnesį (lyginant su ankstesniais metais) pakilo 7,9 proc., o tai būtų didžiausias augimas nuo 1982 metų. „Bloomberg Economics“ prognozuoja, kad kovo ar balandžio mėnesiais kainų pikas pasieks 9 procentus.
Infliacijos šaltinių taip pat buvo keletas. Aštuntajame dešimtmetyje buvo nutolta nuo aukso standarto (dėl to nuvertėjo doleris) ir vis dar buvo jaučiamos septintojo dešimtmečio stimulų pagirios. Net Peru ančiuviai, pagrindinė galvijų pašarų sudedamoji dalis, suvaidino tam tikrą vaidmenį, kai 1972 m. dėl El Nino vandenyno srovių pasikeitimo šių smulkių žuvelių nebebuvo sugaunama pakankamai – dėl to išaugo pašarų bei jautienos kainos.
Praėjusiais metais kainas pakurstė „Covid-19“ palikimas – pakrikusios tiekimo grandinės, didelės vyriausybių išlaidos ir sušvelninta pinigų politika. Europa su energetine krize susidūrė dar prieš Rusijos invaziją.
Vienas skirtumas yra tas, kad šiandien išsivysčiusios ekonomikos suvartoja kur kas mažiau energijos nei anuomet.
„Naftos sunaudojimas, kaip BVP dalis, yra žymiai mažesnis, be to, energijos vartojimo efektyvumas pagerėjo“, – teigia Paulas Donovanas, „UBS Wealth Management“ vyriausiasis pasaulinis ekonomistas.
Kalba eina ne tik apie energiją: „Kur kas mažiau sunaudojame ir žaliavų. Tik 20 proc. duonos kepalo kainos sudaro kviečių kaina.
Vis dėlto kai kurie iš šių skaičių dabartinės krizės akivaizdoje gali pasikeisti.
Pasak Alexo Braziero, buvusio Anglijos banko pareigūno, kuris šiandien yra „BlackRock Investment Institute“ generalinis direktorius, Europoje, kuri didžiąją dalį savo naftos ir dujų gauna iš Rusijos, „energijos kaštų našta“ ekonomikai greičiausiai bus didžiausia nuo aštuntojo dešimtmečio.
Pastaroji žaliavų sukelta kainų augimo banga reiškia dar sunkesnį iššūkį centrinių bankų vadovams, kuriems tenka žongliruoti tvarios infliacijos ir augimo sulėtėjimo bei nuosmukio rizika.
Bent jau JAV investuotojai vis dar tikisi, kad šiais metais Federalinio rezervų banko palūkanos bus padidintos šešis kartus (pradedant ateinančia savaite). „Citigroup Inc.“ ekonomistai prognozuoja, kad kažkuriuo metu centrinis bankas palūkanas padidins ne ketvirčiu, o puse procentinio punkto.
Tikėjimas, kad Federalinis rezervų bankas suvaldys kainas, gali sukelti nereikalingą ekonominę žalą, teigia Isabella Weber, Masačusetso universiteto Amherste ekonomistė. Pasak jos, reikėtų rimtai pasikalbėti apie vyriausybės saugiklius būtiniausių prekių kainoms.
Šis I. Weber pasiūlymas gruodžio mėnesį sulaukė kandaus ekonomistų ortodoksų atsako – iš dalies sukilus prisiminimams apie 1970-ųjų JAV kainų kontrolę. Tačiau ekonomistė pabrėžė, kad dabar, sparčiai kylant maisto ir energijos kainoms, saugiklių įvedimui yra dar daugiau priežasčių.
Esama ženklų, kad sprendimus priimantys asmenys vyriausybėje ir už jos ribų iš paskutiniųjų stengiasi nekartoti aštuntojo dešimtmečio klaidų leisdami kainoms ir atlyginimams spirališkai kilti.
JAV prezidentas Joe Bidenas įspėjo kompanijas nepiktnaudžiauti susidariusia situacija. Antradienį paskelbęs draudimą Rusijos naftos importui, J. Bidenas pareiškė, kad nuo šiol jo administracija nuodugniai tikrins benzino pramonę, ar neatsiranda „perteklinio kainų didinimo arba pelnymosi“ požymių.
Kalbant apie darbo užmokestį, kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, JAV ir JK – derybinė galia nuo aštuntojo dešimtmečio nusmuko tiek, kad darbo jėga bemaž nebeturi svertų deryboms. Vokietija, kur profesinės sąjungos išlieka santykinai stipresnės, siūlo iškalbingą išmoktų pamokų pavyzdį.
Po 1973 m. naftos šoko profesinės sąjungos į beveik 8 proc. infliaciją reagavo padidindamos atlyginimus dviženkliais skaičiais. Tai padėjo įstumti ekonomiką į didžiausią nuosmukį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – ir iš esmės sunaikino visišką užimtumą.
Dabar profesinės sąjungos ir darbdaviai kreipiasi pagalbos į vyriausybę. Didžiausia Vokietijos profesinė sąjunga „IG Metall“ ir darbdavių asociacija „Gesamtmetall“ kovo 4 d. paskelbtame pareiškime lobizavo „išsamų priemonių paketą“ infliacijai kompensuoti.
Kitos šalys, tokios kaip Prancūzija ir Ispanija, taip pat taiko fiskalinę politiką, siekdamos sušvelninti infliacijos šoką, teikdamos subsidijas, kad padėtų namų ūkiams, gaunantiems dėl infliacijos išaugusias sąskaitas. Kai kurie ekonomistai siūlo laikytis panašaus požiūrio ir JAV.
Pasak „Barings“ vyriausiojo pasaulinio stratego Christopherio Smarto, visa tai padeda pasaulinei ekonomikai tapti atsparesne, nei buvo aštuntajame dešimtmetyje. Jis tikisi, kad stagfliacijos laikotarpis, jei toks būtų, greičiausiai neužsitęstų.
Vis dėlto, pasak jo, Rusijos invazija į Ukrainą sukėlė „realią krizę, kuri tęsis ne vienerius metus, o gal ir dešimtmečius“.
