Energijos trūkumas, šokiruojantis daugelį gamtinių dujų ir elektros energijos rinkų – nuo Jungtinės Karalystės iki Kinijos, – jaučiamas kaip tik tuo metu, kai paklausa atsigauna po pandemijos. Bet planeta su nepastoviomis energijos rinkomis ir pasiūlos deficitu susiduria dešimtmečius. Dabar skirtumas tas, kad turtingiausios ekonomikos šalys taip pat išgyvena vieną ambicingiausių energetikos sistemų pertvarkų nuo elektros eros pradžios, ir nėra lengvo būdo, kaip saugoti energiją, generuojamą iš atsinaujinančių šaltinių.
Pereinant prie švaresnės energijos, siekiama, kad šios sistemos taptų labiau, o ne mažiau atsparios. Bet faktinis perėjimas užtruks dešimtmečius, per kuriuos pasaulis vis dar bus priklausomas nuo iškastinio kuro, nors pagrindiniai gamintojai dabar drastiškai keičia savo gamybos strategijas.
„Tai įspėjamoji žinutė apie tai, kokia sudėtinga bus ši energetikos pertvarka, – sakė Danielis Yerginas, vienas žymiausių pasaulio energetikos analitikų ir knygos „The New Map: Energy, Climate and the Clash of Nations“ („Naujasis žemėlapis: Energija, klimatas ir tautų susidūrimas“) autorius.
Vykstant esminiams pokyčiams, pasaulio energetikos sistema tampa neįtikėtinai labiau pažeidžiama ir lengviau sukrečiama.
„Nepastovumo receptas“
Kaip pavyzdį panagrinėkim sumaištį Europoje. Dėl šaltesnės nei įprasta žiemos išsekus gamtinių dujų atsargoms, dujų ir elektros kainos šoktelėjo, nes paklausa atsigaunant ekonomikoms augo pernelyg sparčiai, kad būtų galima patenkinti pasiūlą. Kažkas panašaus tikriausiai būtų nutikę, jeigu COVID-19 būtų kirtęs prieš dvidešimt metų.
Bet dabar Jungtinė Karalystė ir Europa naudojasi visai kitokiu energijos šaltinių deriniu. Anglies naudojimas smarkiai sumažintas, daugeliu atvejų ją pakeitė švariau sudegančios dujos. Tačiau šiemet dėl didėjančios pasaulinės paklausos dujų atsargos tapo ribotos. Be to, dviejų kitų energijos šaltinių – vėjo ir vandens – gamyba buvo neįprastai maža, nes netikėtai sulėtėjo vėjo greitis ir sumažėjo kritulių įvairiose teritorijose, įskaitant Norvegiją.
Kitaip tariant, įtempta pasaulinė dujų rinka sukėlė rekordinį elektros energijos kainų šuolį Europoje, o pertvarka energetikos sektoriuje jį dar labiau sustiprino.
Europą slegiantys sunkumai yra grėsmingas ženklas, kad panašūs sukrėtimai gali ištikti daugiau pasaulio šalių. Net ir tuo metu, kai saulės ir vėjo energija tampa vis gausesnė ir pigesnė, daugelis pasaulio dalių dar dešimtmečius bus priklausomos nuo gamtinių dujų ir kito iškastinio kuro, kaip atsarginio šaltinio. Ir vis dėlto investuotojų ir bendrovių susidomėjimas jų gamyba mažėja.
Tai tikras „nepastovumo receptas“, savo neseniai atliktoje analizėje rašė Nikosas Tsafosas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovas. „Neabejotinai pereiname į labiau pažeidžiamą sistemą“, – interviu sakė N. Tsafosas, centro Jameso R. Schlesingerio energetikos ir geopolitikos katedros vedėjas.
Žinoma, pats perėjimas, būtinas planetai, nesukėlė šio spaudimo. Tačiau bet kuri didelė, sudėtinga sistema gali tapti trapesnė vykstant svarbiems pokyčiams.
Energijos paklausa
Visa tai vyksta tuo metu, kai prognozuojama, kad energijos suvartojimas iki 2050 metų padidės 60 proc., kaip teigia „BloombergNEF“, nes pasaulis palaipsniui atsisako iškastinio kuro ir pereina prie elektra varomų automobilių, viryklių ir šildymo sistemų.
Nuolatinis ekonomikos ir gyventojų skaičiaus augimas taip pat skatins didesnį vartojimą. O pasauliui vis aktyviau pereinant prie skaitmeninio formato tai reiškia, kad šis padidėjęs pažeidžiamumas atsiranda tuo metu, kai žmonėms labiau kaip niekad anksčiau reikia patikimos energijos.
Didėjanti elektros energijos paklausa ir kartu kuro kainų nepastovumas reiškia, kad pasaulio, tikėtina, laukia keli nelengvi dešimtmečiai. Padariniai gali būti įvairiausi: nuo energijos vartojimo skatinamos infliacijos, didinančios pajamų nelygybę, iki gresiančių elektros energijos tiekimo trikdžių ir ekonomikos augimo bei gamybos nuosmukio.
Pasauliniai padariniai
Planetos energetikos sistemos yra tarpusavyje susijusios, todėl krizė ir jos padariniai jaučiami visame pasaulyje. Krizė sukėlė domino efektą visose pramonės šakose, sutrikdydama silicio gamybą, maisto produktų tiekimą ir tiekimo grandines.
Jungtinėse Valstijose gamtinių dujų ateities sandoriai šiais metais jau išaugo daugiau nei dvigubai, dar iki paklausos piko įsivyravus žiemos šalčiams. Kadangi 40 proc. elektros energijos šiuo metu sugeneruojama deginant dujas, dėl šių didesnių kainų neišvengiamai padidės sąskaitos už elektrą ir šildymą.
Kinijoje, nors vyriausybė siekia didinti atsinaujinančiosios energijos gamybą, pramonės ekonomika vis dar labai priklauso nuo iškastinio kuro: anglies, dujų ir naftos. Ir kai ekonomikai atsigaunant po pandemijos šalies gamyklos vėl pradėjo dūgzti, Kinija paprasčiausiai pritrūko degalų. Kinijos gamybos apimtys rugsėjį susitraukė pirmą kartą per devyniolika mėnesių, ir tai rodo, kad sparčiai augančios energijos sąnaudos tapo didžiausiu ekonomikos sukrėtimu nuo pandemijos pradžios.
Kinijos vyriausybė dabar žada stabilizuoti situaciją įsigydama užsienio rinkose daugiau anglių ir suskystintų gamtinių dujų (SGD). Dėl to šalis tiesiogiai konkuruoja su Europa, o tai kelia grėsmę, kad žemynas susidurs su kuro deficitu ir krizė jame tik gilės.
Neišvengiamai kils kova dėl eksporto galimybių, todėl kai kurios besivystančios šalys, tokios kaip Indija ir Pakistanas, nerimauja, kad negalės konkuruoti.
Mažesnės kuro atsargos
Pagrindinėms Vakarų gamintojoms – nuo „BP Plc.“ iki „Royal Dutch Shell Plc.“ – stengiantis sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, o Amerikos skalūnų gręžėjams susilaikant nuo plėtros, ir taip ribotas eksportuojamų atsargų kiekis tampa vis mažesnis.
Jeffas Currie‘is, „Goldman Sachs Group Inc.“ pasaulinių žaliavų tyrimų vadovas, atkreipia dėmesį į tai, kad didelė šios problemos dalis yra nepakankamas investavimas į iškastinį kurą.
Investuotojai, siekiantys didelės grąžos iš naujų įmonių, veikiau investuoja lėšas į alternatyviosios energijos įmonių akcijas nei į iškastinio kuro bendroves. Kiti aktyviai dempinguoja akmens anglių ir naftos atsargas, nes, persitvarkant energetikos sektoriui, įžvelgia čia rizikų. O kai kurios iškastinio kuro bendrovės jau pačios pradeda investuoti į mažai anglies junginių išmetančios ekonomikos ateitį, užuot sutelkusios dėmesį tik į savo ankstesnį vaidmenį – ieškoti, pumpuoti ir tiekti daugiau naftos ir dujų.
„Daugelyje pasaulio vietų per daug investuojama į vėjo energiją, per daug investuojama į saulės energiją, – interviu „Bloomberg TV“ sakė J. Currie‘is. – Į naująją ekonomiką per daug investuojama, senoji ekonomika badauja.“
Pastarąjį dešimtmetį vėjo ir saulės energijos gamybos apimtys žymiai išaugo. Tačiau abu šie atsinaujinantys šaltiniai, kaip žinia, yra nepastovūs – kai kada prieinami, kai kada – ne. Be to, elektrą, skirtingai nei dujas ar anglis, sudėtinga kaupti dideliais kiekiais. Ir tai problema, nes elektros tinkle pasiūla ir paklausa turi būti nuolat ir idealiai subalansuota. Kai tik ši pusiausvyra sutrinka, kaipmat atsiranda elektros energijos tiekimo sutrikimų.
Iki šiol gamtinių dujų jėgainės buvo stabilus rezervinis šaltinis, kurio reikia vėjo ir saulės energijoms. Tokia tarpusavio priklausomybė funkcionuoja gerai, kol dujų kainos nekyla per kraštus.
Saugyklų klausimo sprendimai
Viena didžiausių ateityje laukiančių kliūčių bus energijos, generuojamos iš nepastovių vėjo ir vandens šaltinių, kaupimas. Sprendimų esama, tačiau prireiks ne vienų metų, kol jų turėsime tiek, kiek jų reikia.
„Perėjimas yra tiek iššūkis, tiek galimybės“, – sakė Amy Myers Jaffe, „Tufts“ universiteto Klimato politikos laboratorijos vykdomoji direktorė.
Australijoje ir Kalifornijoje prie elektros tinklo prijungiamos didžiulės baterijos siekiant užtikrinti pastovų elektros energijos tiekimą, kai saulė nusileidžia saulės elektrinėse. Tokia sistema dar tik pradedama naudoti, o pačių baterijų kiekis yra ribotas, paprastai elektra tiekiama tik apie keturias valandas.
Daugelis šalių ir bendrovių sieja savo viltis su vandeniliu, nes mato jį ir kaip energijos kaupimo priemonę, ir kaip transporto bei pramonės kurą.
Vandenilį iš vandens galima išskirti naudojant elektrolizeriais vadinamus įrenginius, maitinamus atsinaujinančia energija, kai jos yra daug. Proceso metu nesukuriama jokių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Vandenilis gali būti deginamas turbinose arba tiekiamas per kuro elementą elektrai pagaminti, ir jokio anglies dioksido išmetimo. Ir kitaip nei nafta, dujos ir anglys, tokį „žaliąjį vandenilį“ galima gaminti faktiškai bet kur, kur tik yra vandens ir kaitrios saulės ar vėjo.
Pirmoji žaliojo vandenilio gamyklų banga dar tik planuojama. Daugelis iš potencialių vartotojų – sunkiosios pramonės ir komunalinių paslaugų bendrovių – vis dar nagrinėja, ar šis sprendimas jiems tiks. Tas momentas, kai vandenilis galėtų tapti pasaulinės energetikos sistemos pagrindu, jei jis apskritai atsiras, tikėtina, įvyks po kokių kelerių metų.
Trumpuoju laikotarpiu šilta žiema šiaurės pusrutulyje nusmukdytų dujų kainas ir leistų vėl užpildyti saugyklas. Tačiau dabartinis kainų šuolis primena, kad nors pasaulis bando sukurti naują energetikos sistemą, jis vis dar yra priklausomas nuo senosios.
„Tai ne tik energijos, kurią galime perduoti į tinklą, pajėgumo klausimas. Svarbus ir lankstumas bei gebėjimas tiekti energiją tinkamu laiku“, – sakė Jamesas Basdenas, bendrovės „Zenobe Energy Ltd.“, kuriančios didžiausią Europoje bateriją. įkūrėjas ir direktorius.
