Noah Smith. Saudo Arabijos didysis veržimasis į priekį šaukiasi bėdos

Iš pirmo žvilgsnio Saudo Arabija ir ją valdančioji šeima atrodo saugiai laikanti valdžios vairą. Nors naftos kainos svyruoja, pajamos vienam asmeniui jau daugelį metų mažiau daugiau pastovios.

Remiantis perkamosios galios paritetu, Saudo Arabija yra turtinga šalis – tik šiek tiek atsilieka nuo Jungtinių Valstijų pagal gyvenimo lygį. Tuo tarpu šalies vadovai jaučiasi pakankamai savimi pasitikintys ir įtakingi, kad vykdytų karą Jemene ir žudytų disidentus žurnalistus.

Tačiau pažvelgus giliau, šalyje bręsta nemalonumai. Pirmiausia šalies demografinė padėtis juda kryptimi, kuri kartais siejama su socialiniais neramumais. Dar ne taip seniai, 2000-aisiais, Saudo Arabijos šeimos buvo labai didelės, vienai moteriai vidutiniškai tekdavo po daugiau nei šešis vaikus. Bet vaisingumas staigiai krito ir dabar šis santykis net nesiekia 2,1 vaiko vienai moteriai gimstamumo lygio.

Tai reiškia, kad dabar yra labai daug brandų amžių pasiekusių Saudo Arabijos gyventojų, kurie ateityje jau turės santykinai mažai savo vaikų. Šalyse, kurių ekonomika paremta gamyba, tai sukeltų vadinamųjų „demografinių dividendų“, – padaugėjus jaunų darbininkų skaičiui, augimas paspartėtų. Bet Saudo Arabijoje, ekonomikoje, priklausančioje nuo išteklių, tai gali tiesiog sustiprinti spaudimą vyriausybės finansams.

Saudo Arabija tradiciškai laikoma ekonomika, kuri gyvena faktiškai iš vieno vienintelio šaltinio ir kurioje valstybės aparatas paskirsto gyventojams lėšas iš naftos ir prižiūri, kad socialinė įtampa neperžengtų neleistinų ribų. Didesnis gyventojų skaičius reiškia daugiau burnų, kurias reikės pamaitinti. O jaunimo nedarbas šalyje paprastai svyruoja nuo 25 iki 30 proc., tuo tarpu bendras nedarbo lygis 2018 metų pradžioje pasiekė rekordines aukštumas.

Didelis būrys dykinėjančių jaunų suaugusių bedarbių su ganėtinai lengvomis vaiko priežiūros pareigomis galimai kelia grėsmingų veiksnių kratinį. Politologai jau seniai atkreipė dėmesį į ryšį tarp demografinio jaunimo prioriteto ir pilietinių neramumų.

Tokią nestabilią situaciją dar labiau paaštrinti gali trys papildomi veiksniai: smunkančios pajamos iš naftos, klimato kaita ir socialinis liberalizavimas.

Tobulėjant baterijoms ir pakrovimo technologijoms, elektromobiliai tampa vis populiaresni ir lengviau prieinami. Tai puiki žinia pasauliui ir klimato perspektyvoms, bet ne pagrindinei Saudo Arabijos pramonei. Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) duomenimis, karalystės ekonomika maždaug 50 proc. priklauso nuo naftos ir 70 proc. nuo pajamų, gaunamų iš jos eksporto; kitais vertinimais, pastarasis rodiklis yra dar aukštesnis.

Žinoma, nafta naudojama ne tik automobilių ir sunkvežimių pramonėje, bet ir plastmasės, trąšų, laivų ir lėktuvų degalų sektoriuose, bet, jeigu elektra varomos transporto priemonės vis labiau skverbsis į vidaus degimo variklių rinką, naftos kainos gali negrįžtamai patraukti žemyn.

Šalis jau seniai žadėjo diversifikuoti savo ekonomiką, kad ši mažiau priklausytų nuo naftos, bet dažnai atrodo, kad jos ambicingi reformų planai tik kursto dar didesnes vyriausybės išlaidas. Tuo tarpu, net jeigu elektromobilių sukeltos kainų griūties niekada neįvyktų, šalies naftos atsargos nėra beribės, ir panašu, kad valstybė jau dabar stengiasi visomis išgalėmis didinti gavybos apimtis.
Kita grėsmė, kylanti šalies stabilumui yra klimato kaita, kurios padariniai jau dabar, regis, justi.

Pasaulinio atšilimo apsunkintos sausros greičiausiai prisideda prie konflikto Jemene, kur mažėja ariamos žemės. Saudo Arabija taip pat ne išimtis, – šalis pati savo jėgomis sunkiai gali sustabdyti klimato kaitą, nebent sustabdytų naftos gręžinių gręžimą (o tai turėtų akivaizdžiai griaunamąjį poveikį ekonomikai).

Trečia galima grėsmė stabilumui yra socialiniai pokyčiai. Šalies kultūra tampa liberalesnė – menas, teatras ir kitos kultūrų raiškos tampa vis plačiau toleruojamos – moterys vairuoja automobilius, balsuoja rinkimuose, ir bekompromisis politinis islamas sulaukia vyriausybės nemalonės.

Saudo Arabijos visuomenei tokie pokyčiai yra sveikintini ir džiugūs, bet kartu jie sukelia pagrindo neramumams. Jaunimas, kuris įpranta prie sparčių socialinių permainų, gali išreikšti didelį nepasitenkinimą, jeigu arba kai tokių pasiekimų tempas sulėtės – toks reiškinys dar žinomas kaip augančių piliečių lūkesčių revoliucija.

Tad nepaisant tariamo šalies stabilumo, turtų ir įtakos, neatmetama tikimybė, kad Saudo Arabijoje tvenkiasi gresiančių nemalonumų debesys, – mažėja pajamos iš naftos, sausros ir didelės įpykusių, nusivylusių darbo neturinčių jaunuolių gretos.

Šalies vadovai, be jokios abejonės, suvokia tokį pavojų, ir dėl to greičiausiai negaili dalyti pinigų ir siūlyti socialines reformas, net jeigu ir imasi griežtų priemonių prieš politinių oponentų kritiką. Baimė, esą Jemeno pilietinis karas gali išprovokuoti siautėjimą Saudo Arabijoje, gali būti viena iš priežasčių, lemiančių valstybės žūtbūtines pastangas nuslopinti maištą savo pietinėje kaimynėje.

Bet visų šių priemonių gali nepakakti. Gali tiesiog nutikti taip, kad era, kai nafta turtinga dykuma galėjo patenkinti augančios populiacijos ekonominius ir socialinius poreikius, ims vieną dieną ir pasibaigs.