Atsinaujinančio vandenilio kaštai iki 2030 m. gali nukristi net iki 1,40 dolerio už kilogramą, lyginant su dabartiniu 2,50–6,80 dolerių diapazonu, pranešime teigia BNEF. Iki 2050 m. ši suma galėtų sumažėti iki 80 centų. Tai atitiktų gamtinių dujų kainą: 6 doleriai už milijoną britų šiluminių vienetų (BTU).

„Išaugus pramonei, atsinaujinantis vandenilis galėtų būti gaunamas iš vėjo ar saulės energijos už tokią pačią kainą kaip ir gamtinės dujos daugumoje Europos ir Azijos šalių, – pranešime teigia Kobadas Bhavnagri, BNEF specialiųjų projektų vadovas. – Dėl tokių taupių gamybos sąnaudų ekologiškos dujos taptų prieinamos visiems ir priartintų visiškai švarios ekonomikos perspektyvą.“

Nors vandenilis jau daugelį metų laikomas potencialiu švarios energijos šaltiniu, platesnį jo panaudojimą apsunkina gamybos procesas, kuris gali būti brangus ir taršus, be to, pačios dujos yra labai lakios ir degios. Jei vandenilis būtų gaminamas dideliu mastu, jis galėtų padėti dekarbonizuoti įvairius pramonės sektorius, pradedant tolimųjų reisų transportu ir baigiant plieno gamyba, iš kurios kitaip būtų sunku pašalinti išmetamuosius teršalus. Vandenilį galima sandėliuoti ir transportuoti, taip pat panaudoti elektros energijos gamyboje.

Tikimasi, kad kaštų sumažėjimą paspartins vis didesnis šarminių elektrolizatorių naudojimas gamybos procese, teigia BNEF ir priduria, kad Kinijos gamintojai jau įrodė, jog šios technologijos sąnaudos gali būti mažos. Iškastinis kuras šiuo metu sudaro apie 96 proc. visos vandenilio gamybos, o vandens elektrolizė – tik 4 proc.