Nuo 1991 metų, kai šalis atgavo nepriklausomybę, Ukraina prisiėmė iššūkį sukontroliuoti Černobylį, daug laiko reikalaujančiomis, didvyriškomis pastangomis užsibrėžusi užtikrinti saugumą aplinkoje.

Iškart po incidento, kuris įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną, tarybiniai inžinieriai ir savanoriai iš kitų šalių skubiai ėmėsi ieškoti būdų, kaip uždengti sprogusį ketvirtąjį reaktorių, kad jis nebeskleistų radiacijos į aplinką ir požeminius vandenis.

Vienu metu mokslininkas Valerijus Legasovas, centrinė figūra HBO televizijos seriale „Černobylis“, buvo suskaičiavęs septyniolika skirtingų projektų. Viename iš savo įrašų, įrašytų į magnetofono juostelę prieš savižudybę 1988 metais, jis prisimena du pagrindinius variantus: palaidoti reaktorių po dirbtinai supilta kalva ir panaudoti likusias reaktoriaus statinio sienas naujos struktūros su betoniniu stogu statybai. Buvo pasirinktas antrasis variantas kaip greičiausias ir pigiausias, bet jis nebuvo įgyvendintas taip, kaip planuota.

Netylant ginčams ir paskubomis vykstant projektavimo darbams, iš sraigtasparnių į griuvėsius buvo mėtomos įvairiausios medžiagos – smėlis, boro karbidas, susmulkintas marmuras, švinas, – taip siekta neleisti plisti radioaktyviajai taršai. 1986 metų gegužę prasidėjo gaubto, vėliau pavadinto „sarkofagu“, statyba, statybininkams ligi galo nesuvokiant, ką jie turėtų daryti. Esamos reaktoriaus statinio struktūros turėjo būti ištirtos, bet juk tada nebuvo jokių bepiločių skraidyklių ar robotų, galinčių atlikti tokią užduotį. Buvo išmėginti įvairiausi robotai, bet jie arba gesdavo dėl radiacijos, arba įstrigdavo griuvėsiuose.

Tad statybų metu iškilo daug klaustukų, ir sprendimai buvo priimami skubotai. 90 000 žmonių, dirbančių ištisą parą, nepaprastai rizikavo. Dabar neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek iš jų mirė nuo šios misijos padarinių. Galiausiai statybininkai nusprendė nestatyti betoninio stogo virš „sarkofago“, nes abejojo, ar sienos pakankamai stabilios, kad atlaikytų jo svorį. Vamzdžiai buvo užridenti ant plieninių sijų ir vietoj stogo uždengti metalo plokštėmis. Anot V. Legasovo, visa struktūra, įskaitant stogą, buvo pilna skylių. Jos buvo užkimštos asbesto maišais su polietileninėmis schemomis.

Konstrukcija buvo užbaigta 1986 metų lapkritį. Statybininkai ant sienų paliko savo užrašus, kaip kad 1945 metais įsiveržę į Berlyną Raudonosios armijos kariai paliko jų ant Reichstago sienos.

Statybininkams šių darbų pabaiga taip pat reiškė pergalę. Bet metaliniai strypai ir vamzdžiai nebuvo numatyti tarnauti daugiau nei 30 metų. Buvo sunku nustatyti, kiek ilgai atlaikys senos sugriuvusio pastato sienos kaip naujojo statinio dalis.

Vadinamasis Naujasis patikimas apsauginis gaubtas (New Safe Confinement), – 2,4 mlrd. JAV dolerių kainavusi arka iš betono bei plieno, kurios statybas finansavo 44 valstybės-donorės, o pastatė prancūzų konsorciumas, – buvo užkeltas ant ketvirtojo reaktoriaus griuvėsių 2016 metais.

Tačiau neįmanoma numatyti iš anksto, ar pakaktų jo teikiamos apsaugos, jeigu senojo sarkofago dalis sugriūtų. Jame vis dar palaidota tonos labai radioaktyvių medžiagų. Silpniausios struktūros dalys pastarąjį kartą buvo sutvirtintos 2008 metais, ir tikimasi, kad jos turėtų tarnauti iki 2023 metų.

Bendrovė, eksploatuojanti buvusią jėgainę, „SSE Chornobyl NPP“, neseniai sudarė 78 mln. JAV dolerių vertės sutartį su ukrainiečių įmone „Ukrbudmontazh“ dėl senojo sarkofago išmontavimo iki minėtos datos. Spaudos pranešime apie šią sutartį minima didelė tikimybė, jog kai kurios struktūros gali sugriūti, – išties gąsdinanti užuomina.

Nepaisant gąsdinančių antraščių spaudoje, jėgainės apsaugos operacijas, ko gero, būtų galima pavadinti geriausiu projektu, kokį Ukraina yra atlikusi kaip nepriklausoma valstybė. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šalis buvo itin aplaidžiai tvarkoma, – bet Ukrainos vyriausybė neslėpė nuo pasaulio šalies būklės ir poreikių.

Ji glaudžiai bendradarbiavo su tarptautiniais ekspertais, kad išsiaiškintų, kokių priemonių būtina imtis. Vyriausybė įsteigė ir vadinamąjį Černobylio apsaugos fondą kartu su Didžiojo septyneto (G7) valstybėmis ir Europos Sąjunga (ES), iš kurio būtų finansuojamas Naujojo patikimo apsauginio gaubto projektas. Bet senojo sarkofago išmontavimas finansuojamas iš Ukrainos nacionalinio biudžeto. Net jeigu posovietinei šaliai kartais ir nepavykdavo sustabdyti radioaktyvios taršos nuotėkio iš draudžiamosios zonos aplinkui elektrinę, ji padarė visa, kas įmanoma žmogaus jėgoms, kad būtų užkirstas kelias naujiems radiacijos nuotėkiams. Per visus vyriausybės pokyčius, netgi per pačius audringiausius, šis klausimas išliko prioritetiniu.

Ne dėl Ukrainos reikėtų nerimauti. Rusija – tai jau visiškai kas kita. Ji taip pat patyrė didžiulę žalą dėl Černobylio, visų pirma dėl to, kad nusiuntė šimtus tūkstančių žmonių likviduoti avarijos padarinių. Rusija turėtų geriau suvokti padėtį, bet ji vis dar neišmoko būti atvira dėl savo pačios branduolinių avarijų.