Vyras sėdėdavo iki vėlumos vienas, susiėmęs už galvos ir rydamas ašaras. Jam reikėjo išmaitinti šešias burnas, jis neturėjo pajamų ir vilties iš skurstančios vyriausybės gauti ką nors daugiau nei menkiausią krizės paramos kuponą – apie 130 dolerių.
Šiandien, anot M. Alonso, pusryčiai, pietūs ir vakarienė jo namuose El Chotodiljo atrodo panašiai: galbūt tortilija su druska; galbūt tortilija su pupelėmis; gal dubenėlis ryžių ir pupelių. „Anksčiau valgydavome mėsą. Dabar mėsos nebeliko. Valgydavome vištieną. Dabar vištienos nebėra. Anksčiau gerdavome pieną. Dabar pieno nebeturime.“ Net ir duona, pasak jo, šiais laikais išbraukta iš valgiaraščio.
Dešimtims milijonų tokių kaip M. Alonso pandemija atskleidė, kokia trapi yra ekonominė padėtis visame pasaulyje. Daugeliu atžvilgių niekur tai nebuvo taip akivaizdu, kaip Lotynų Amerikoje, kur skurdo atgimimas grąžina negailestingą bado bangą regione, kuris tokio pobūdžio problemas turėjo būti įveikęs dar prieš kelis dešimtmečius.
Nuo Buenos Airių iki Meksiko šeimos praleidžia valgymus ir keičia šviežius produktus į krakmolingus ir pilnus pridėtinio cukraus. Net Čilėje, besivystančio pasaulio sėkmės istorijoje, kai kurie rajonai jau grįžta prie bendruomeninio maisto ruošimo, prisimindami devintojo dešimtmečio diktatūros erą.
Lotynų Amerika išsiskiria tuo, kad dauguma regiono vyriausybių neturi pakankamai finansinės galios skirti didžiules pagalbos sumas, kokias matome, pavyzdžiui, JAV ir Europoje. Be to, milijonai Lotynų Amerikos žmonių dirba neoficialioje ekonomikoje, pardavinėdami gatvėje mangus iš vežimėlio arba valydami namus už atlyginimą grynaisiais; neretai jie neturi jokios prieigos prie pagalbos programų.
Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programos vertinimu, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalyse, kuriose ji veikia, per ateinančius mėnesius maždaug 270 proc. padaugės žmonių, susiduriančių su rimtu maisto stygiumi. Šis augimas – nuo 4,3 milijono prieš pandemiją iki 16 milijonų dabar – veikiausiai bus ryškiausias pasaulyje ir daugiau nei dvigubai didesnis už numatytą pasaulinį augimo tempą, telefonu sakė programos atstovė Panamoje Norha Restrepo.
Regiono vidurinės klasės augimas tai prasideda, tai vėl nutrūksta. Žaliavų kainų bumas nuo 2000 iki 2014 m. paskatino skurdo lygio sumažėjimą nuo 27 iki 12 proc., tačiau atvėsus žaliavų paklausai rodikliai greitai sugrįžo į ankstesnį lygį. Argentina pasinėrė į gilų nuosmukį, o ekonominė padėtis Venesueloje kelia neregėto masto neviltį.
Ankstesnysis augimo laikotarpis iš tiesų slėpė gilius įtrūkius regione, kur ekonominė nelygybė, rasinė įtampa ir policijos žiaurumas kunkuliavo po plonu taikios regimybės sluoksniu. Šios neišspręstos problemos pernai išsprogo į masinius protestus: Kolumbijoje, Čilėje ir Ekvadore šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves.
„Skirtumas tarp gyvenimo skurde ir nuskurdimo yra brutalus, – teigia Jose Aguilaras, „Reactivemos La Esperanza“, organizacijos, kuri remia 100 šeimų Kosta Rikoje ir bando pasiekti dar daugiau žmonių, įkūrėjas. – Kai esi viduriniosios klasės atstovas ir turi maisto, turi galimybę mokytis, esi pripratęs prie tam tikros gyvenimo kokybės ir staiga visa tai iš tavęs atimama ne dėl tavo kaltės, šeimos patiria sunkiai pakeliamą smūgį.“
Remiantis Lotynų Amerikos ir Karibų jūros ekonomikos komisijos („Eclac“) duomenimis, regionui gresia didžiausias nuosmukis per ištisą šimtmetį: šiais metais prognozuojamas 9,1 proc. susitraukimas ir 13,5 proc. nedarbas. Pusei dirbančių gyventojų gyvenant už oficialios ekonomikos ribų, darbo vietų skaičius iš esmės nieko neatskleidžia. Regiono mastu „Eclac“ prognozuoja, kad šiais metais giliame skurde atsidurs dar 28 milijonai moterų; maža to, vargingai besiverčiančiuose namų ūkiuose moterys sudaro neproporcingai didelę gyventojų dalį.
„Ši ekonomikos ir sveikatos krizė dar tik prasideda, ir dėl jos artimiausiu metu didžiuliam skaičiui žmonių pradės trūkti maisto, – teigia Maria Teresa Garcia, vadovaujanti maisto labdaros organizacijai „Bancos de Alimentos de Mexico“. – Ši krizė paliks žymę ilgam, labai ilgam.“
Kiti pasaulio regionai taip pat stebi grįžimą į ankstesnį lygį. Pasaulio bankas birželį perspėjo, kad pandemija gali panaikinti daugelio metų kovos su nepritekliumi pažangą mažiau išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Indija ir Nigerija, be to, prognozuojama, kad dar 100 milijonų žmonių nusiris į didžiulį skurdą. Tai reiškia milžinišką maisto nelygybės šuolį. 2020 m. badas gresia net 132 milijonais daugiau žmonių, nei buvo prognozuota anksčiau, o pagal Jungtinių Tautų paskaičiavimus šiųmetinis skurdo augimas gali būti daugiau nei trigubai didesnis nei bet kuriais kitais šio šimtmečio metais. Lotynų Amerika žengia skurdo bangos priešakyje.
Čilėje Sonia Gallardo perėjo nuo vištienos ir ryžių prie duonos ir sviesto su kava. Kartais pietums lieka tik kava.
Ji emigravo iš Peru prieš 12 metų, ieškodama geresnio gyvenimo Čilėje, palikusi motinos paveldėtą dviejų kambarių nedegto molio namelį Čiklajuje. Dirbdama namų šeimininke Santjage, ji uždirbdavo 600 dolerių per mėnesį – tiek, kad galėtų pradėti taupyti nuosavam būstui. Tačiau griežtas karantinas šį darbą nutraukė, ir dabar jai pasiseka, jei per mėnesį pavyksta uždirbti 80 dolerių perparduodant valymo produktus bruzdžiuose miesto turguose. Pinigų maistui vos užtenka. Moteris greitai numetė penkis kilogramus ir dabar į kelnes įsiveria gumą, kad šios nesmuktų.
„Niekada nemaniau, kad tai gali įvykti. Tikėjausi, kad man niekada nebereikės gyventi taip, kaip gyvenau Peru“, – prisipažįsta S. Gallardo.
Daugumoje atvejų vyriausybės pagalba nė iš tolo nepatenkina tikrojo poreikio, nors kai kurios šalys ir nusprendė įgyvendinti agresyvius stimulų paketus. Pavyzdžiui, Brazilija pradėjo ambicingą grynųjų pinigų stipendijų programą, kuri laikinai padėjo sumažinti ekstremalaus skurdo rodiklius iki nacionalinių istorinių žemumų. Tačiau ši didžiulė programa baigiasi metų pabaigoje ir yra fiskališkai per brangi, kad ją būtų galima tęsti toliau. Daugumoje šalių socialinės išmokos yra ribotos, o žmonės išleidžia visus gautus pinigus, kad pirmiausia susimokėtų už būstą ir komunalines išlaidas. Maistui dažniausiai lieka nedaug.
Argentinoje Miguelis Leiva rado jėgų pakilti iš Buenos Airių lūšnyno nedarbo ir narkotikų, ir dabar išlaiko žmoną ir du vaikus, dirbdamas autobuso vairuotoju; be to, vyras mokosi ir ruošiasi tapti pradinių klasių mokytoju. Šalies 41 proc. infliacija atkanda didelę jo 525 dolerių mėnesinio atlyginimo dalį, o griežtas karantinas reiškia, kad jis nebegali dirbti papildomų valandų.
Vyras nespėja grąžinti mokėjimo kortelės kredito ir laiku susimokėti už komunalines paslaugas, o savaitinis garsiųjų Argentinos šonkauliukų barbekiu dabar yra „prabanga, kurios negalime sau leisti“. Šeima taip pat sumažino vaisių ir daržovių kiekį. Šokoladiniai sausainiai, pilni pridėtinio cukraus, pakeitė brangius jogurtus, o šeimos miltų suvartojimas naminiams makaronams gaminti išaugo net dešimt kartų.
„Visi gyvena panašiai, – sako 45-erių metų M. Leiva. – Dvi savaites galime valgyti normaliai, bet paskui tenka kažkaip ištempti iki mėnesio pabaigos ir kito atlyginimo.“
Nepakankama mityba populiacijoje paprastai reiškia daugiau brangių apsilankymų pas gydytojus ir ligoninėse, ne tokią produktyvią darbo jėgą ir dažnesnį pamokų praleidinėjimą. Jungtines Tautas labiausiai jaudina mažų vaikų vystymasis. Maisto trūkumas taip pat gali dar labiau užaštrinti neramumus po 2019 m. protestų bangos.
Tokiame įvairialypiame regione ekonominis pandemijos poveikis taip pat nevienodas. Pažeidžiamesnės lieka neturtingos šalys, kaip antai Haitis ir Centrinės Amerikos dalys, kurių ekonomika remiasi piniginėmis perlaidomis – kaip ir milijonai Venesuelos migrantų Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru, priklausomų nuo neoficialaus darbo ir neturinčių galimybės naudotis jokiomis socialinėmis programomis. Dešimtys tūkstančių jų sugrįžta namo, ir Venesueloje, kuri jau anksčiau stovėjo ant bado slenksčio, randasi dar daugiau alkanų burnų.
Net ir labiau išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Čilė, kai kurios bendruomenės turi susiburti, kad bendromis jėgomis išmaitintų žmones.
Santjago rajone Lo Hermidos – pagarsėjusioje aktyviu įsitraukimu į socialines kovas, ypač aštuntojo ir devintojo dešimtmečio karinės diktatūros metais, – Erika Martinez organizuoja „bendruosius puodus“ arba bendruomeninius pietus, kurie nuo gegužės mėnesio per dieną pamaitina apie 300 žmonių.
Dažniausiai čia verdami makaronai ir ankštiniai. Vietiniai mėsininkai ar maisto prekių parduotuvių savininkai kartais atiduoda likučius, o vištiena šiais laikais – retas gardumynas. Maistas ruošiamas deginant malkas, nes nėra pinigų dujoms. Klientai – daugiausia neoficialūs darbininkai, tokie kaip dalį dienos dirbantys keliaujantys prekeiviai, sodininkai ar siuvėjai, kurie labiausiai nukentėjo nuo pandemijos karantino.
„Lo Hermidos bendrieji puodai primena liūdną devintąjį dešimtmetį, – sako 53-ejų metų E. Martinez. – Niekada nemaniau, kad turėsime prie to sugrįžti.“
Tuo tarpu Gvatemaloje vyriausybė jau praneša apie penkiamečių ir jaunesnių vaikų ūmaus neprievalgio rodiklių padidėjimą. Statybininkas M. Alonso taip jaudinasi, kaip išmaitinti savo keturis vaikus, kad pasisodino šiek tiek kukurūzų ir pupelių. Draugas jam išnuomojo nedidelį žemės sklypelį. Kitas davė sėklų ir trąšų ir pasakė, kad grąžinti skolą galės iki metų pabaigos. „Taip ir gyvenu per visą pandemiją – improvizuoju kaip įmanydamas“, – prisipažįsta vyras.
