Ketvirtadienį moksliniame žurnale „Science“ išspausdintame straipsnyje tvirtinama, kad geriausias būdas apsaugoti genetinę informaciją – visiems amerikiečiams atsiųsti savo duomenis į universalią visuotinę DNR duomenų bazę. Straipsnį paskelbė Vanderbilto universiteto medicinos centro Genetinio privatumo ir bendruomeninės tapatybės centras – didžiausias pasaulyje genetinio privatumo tyrimų centras.
Susirūpinimas dėl to, kas gali gauti prieigą prie genetinės informacijos, surinktos genetinių tyrimų tinklalapiuose, kilo balandžio mėnesį, kai policija suėmė ne vieną dešimtmetį ieškomą Kalifornijos serijinį žudiką. Tam, kad įviliotų į spąstus įtariamąjį „Auksinės valstijos žudiką“, tyrėjai išnaršė tarp genealogijos mėgėjų populiarią atviro kodo duomenų bazę, ieškodami galimų įtariamųjų giminaičių. Šitaip policija atsekė siūlo galą, o galiausiai sulaikė ir nusikaltėlį.
Nors saugoti privatumą sukuriant milžinišką DNR duomenų bazę skamba antiintuityviai, mokslininkų grupė tvirtina, kad jau per vėlu užkirsti kelią masiniam duomenų atskleidimui.
Kalifornijos byla akivaizdžiai parodė, kad vartotojai menkai kontroliuoja tai, kur gali atsidurti jų pačių ir jų šeimos narių genetinė informacija – o tai jau tikras privatumo pažeidimo košmaras.
„Šiuo metu teisėsaugos institucijos jau turi prieigą prie milijonų žmonių duomenų, – teigia Jamesas Hazelis, Vanderbilto universiteto medicinos centro tyrėjas ir pagrindinis šio straipsnio autorius. – Reguliuoti universalią sistemą būtų kur kas lengviau.“
J. Hazelis, nagrinėjantis genetinio privatumo problemas, tvirtina, kad jo mintis nėra tokia radikali, kaip gali pasirodyti. Jungtinių Valstijų federalinėse duomenų bazėse saugomi daugiau kaip 16,5 milijono kada nors areštuotų ar teistų už nusikaltimus žmonių genetiniai duomenys. Viešos ir privačios duomenų bazės su teismo leidimu gali suteikti prieigą prie milijonų kitų genetinių duomenų.
Be to, daugybės žmonių genetinę informaciją nesunku atsekti. Neseniai atliktame tyrime buvo padaryta išvada, kad, norint išsiaiškinti praktiškai kiekvieno žmogaus genetinį tipą, DNR testą pakaktų atlikti vos 2 proc. gyventojų. J. Hazelis ir jo bendraautoriai taip pat teigia, kad tarp teisėsaugos šaltinių surinktų duomenų neproporcingai daug spalvotųjų rasių žmonių.
J. Hazelis mano, kad išsamesnė duomenų saugykla leistų užtikrinti geresnę privatumo apsaugą. Tokia duomenų bazė galėtų turėti ribotesnį genetinės informacijos rinkinį, lyginant su duomenimis, kuriuos dabar galima gauti iš vartotojų testavimo ataskaitų. Be to, jos prieiga galėtų būti reguliuojama ir kontroliuojama. Šiuo metu policija gali prisijungti prie atviro kodo duomenų bazių be teisėjo leidimo.
„Pasiūlymas išties provokuojantis, - sutinka J. Hazelis, - tačiau pirmiausia norime paskatinti diskusiją apie dabartinę sistemą.“
