JAV iždo pajamingumas taip pat nukrito arčiau nulio, priartėdamas prie neigiamų euro zonos normų, o Amerikos augimo prognozės pradeda panašėti į Europos. Taigi investuotojams lieka vis mažiau priežasčių laikyti visus kiaušinius dolerių pintinėje. Europos centrinio banko problema ta, kad pernelyg tvirta valiuta gali rimtai apsunkinti ir taip nelengvą žemyno atsigavimą po „Covid-19“.
Federalinis rezervų bankas krizės įkarštyje kovojo su pernelyg stipriu doleriu, tačiau sėkmingai sugebėjo tai suvaldyti, ir dabar, regis, visiškai nesijaudina dėl dolerio silpnumo. Federalinio rezervų banko pareigūnai reikalauja daugiau fiskalinių paskatų ir prireikus įsipareigoja imtis daugiau monetarinių veiksmų. Tai kelia nerimą ECB, kuris nenori eurui leisti pernelyg ar per greitai pakilti.
Europos Sąjunga ilgą laiką džiaugėsi einamosios sąskaitos pertekliumi, kurį skatino dinamiškas eksporto sektorius ir kurį palaikė palyginti silpnas euras. Tačiau tokios palankios sąlygos nesitęs amžinai. Egzistuoja visuotinis poreikis transformuoti ekonomiką, o silpnesnės valiutos inžinerija – viena iš savaime suprantamų priemonių tai pasiekti.
Nepaisant ECB protestų, plataus masto netradiciniai monetariniai veiksmai iš tikrųjų yra susiję su valiutos pertvarkymu – iš to kyla reguliarūs prezidento Donaldo Trumpo kaltinimai visoms valstybėms, vykdančioms kiekybinį palengvinimą, esą jos manipuliuoja užsienio valiuta. (Dabar jis tos temos nebeliečia, nes ir JAV daro tą patį.) Dirbtinai mažindamas pajamingumą ir įgyvendindamas didžiules obligacijų pirkimo programas, ECB paskatino investuotojus grąžos ieškoti kitur, šitokiu būdu suvaldydamas euro kainą. Tačiau šis manevras veikia tik tuo atveju, jei niekas kitas taip nedaro.
Federalinis rezervų bankas ir Anglijos bankas sutriuškino ECB kiekybinio palengvinimo partiją, per koronaviruso krizę sumažindami palūkanų normas ir taikydami vis daugiau paskatų. Tai palieka ECB be jokių akivaizdžių svertų, kurie padėtų apsaugoti eurą nuo tolesnio kilimo. Dar prieš krizę jis taikė neigiamas palūkanų normas ir plačią kiekybinio palengvinimo programą. Federalinis rezervų bankas ir Anglijos bankas, kurių palūkanų normos vis dar išlieka šiek tiek teigiamos, turi daugiau amunicijos.
Ironiška, bet viena pagrindinių priežasčių vengti euro – baimė dėl bloko vienybės – buvo pašalinta susitarus dėl 750 milijardų eurų pandemijos fondo. Kai Europos Komisija kitais metais išleis 200 milijardų eurų skolą, viršijančią Vokietijos obligacijas, užsienio investuotojams bus prieinamos likvidžios obligacijos, kurių pajamingumas nebebus neigiamas.
Valiutų vertinimą iš esmės lemia santykinio augimo lūkesčiai, ir Europa dėl šios priežasties taip pat atrodo patraukliai. Įprasta tendencija, kad JAV augimas lenkia Europos, krizės metu ėmė atrodyti nebe tokia įtikinama. Viskas gali pasikeisti.
Kažin, ar turėtume skųstis dėl santykinai gerų Europos rezultatų kovojant su pandemija, tačiau ši sėkmė bus verta mažiau, jei nukentės į eksportą orientuotas žemyno ekonominis modelis. Gali pasirodyti, kad ECB tiesiog nepajėgs sustabdyti euro ir neleisti jam pasiekti naujų aukštumų, jei doleris ilgainiui smarkiai susilpnės.
