Iškilus grėsmei, kad partija „Fidesz“, kuriai jis priklauso, gali būti išmesta iš Europos Parlamento centro dešiniųjų bloko – Europos liaudies partijos (EPP), jis, kad ir kaip tas jam nebūdinga, išstojo su atsiprašymu – bet ne už dalykus, kurie iš tiesų formuoja jo įvaizdį neigiamame kontekste.

Ar atsiprašymas – ar veikiau viso labo kiek patobulinta jo versija, – bus priimtas ar ne, yra išbandymas Europos centro dešiniesiems, ir žmogui, kuris greičiausiai taps Europos Komisijos pirmininku, Manfredui Weberiui.

„Fidesz“, kuri pradėjo savo veiklą kaip antikomunistinė liberalioji partija, Vengrijai vis dar būnant sovietų šalininkei, prie Europos Liaudies partijos (EPP) prisijungė 1996 metais. Pastaraisiais metais ji sėkmingai atstovavo EPP per Europos Parlamento rinkimus. Vengrija sudaro mažiau nei 2 proc. visų Europos Sąjungos (ES) gyventojų, bet vienuolika „Fidesz“ mandatų dabartiniame Europos Parlamente sudaro 5 proc. visos EPP. Rinkimų metais, kai EPP atstovų dalis, kaip prognozuojama, gali smukti, V. Orbano, kaip užsirekomendavusio rinkimų nugalėtojo, pasiekimai išties pagelbėtų – jeigu tik ne V. Orbano veiksmai ir pažiūros.

Laikantis Vengrijos valdžios vairą savo rankose nuo 2010 metų, V. Orbanas elgiasi kaip tradicinis centro dešiniųjų lyderis (tarkim, kaip Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel) tik vienu aspektu: jis nuosekliai fiskaliniu požiūriu konservatyvus. Kitur jo gerai žinomas netolerantiškas požiūris į valdymą skiriasi nuo vyraujančios krypties. Jis įvedė aukščiausiųjų teismų kontrolę. Jis stojo prieš nepriklausomos žiniasklaidą, skatindamas sąjungininkus supirkinėti žiniasklaidos įmones ir juos visokeriopai remdamas.

Jis negailėjo kritikos ne pelno organizacijoms kaip nepageidaujamiems užsienio įtakos tarpininkams ir vykdė keršto kampaniją prieš vengrų kilmės finansininką George‘ą Sorosą, kurį jis kaltina mėginant pakenkti jo valdymui ir pripildyti Vengriją bei likusią Europą musulmonų imigrantais. Jis užsipuolė G. Soroso įsteigtą Centrinės Europos universitetą (CEU) , kuris buvo priverstas iškelti savo prestižines programas iš Budapešto į Vieną. Ir rėžė vieną po kitos rėksmingas kalbas, garbindamas Vengrijos suverenumą ir juodindamas Europos Sąjungą, – iki jo tik kraštutiniai dešinieji išdrįsdavo tą daryti.

Kai kurie tokio pobūdžio veiksmai ir kalbos jau seniai erzino kitas EPP narių partijas, raginančias šalinti jo partiją „Fidesz“ iš dešiniuosius vienijančios Europos liaudies partijos; juk nacionaliniame lygmenyje šioms centro dešiniųjų jėgoms tenka atremti populistus su panašiomis į V. Orbano pažiūromis. Bet EPP vadovybė priešinosi raginimams, tvirtindama, kad Partija po centristų skėčiu turėtų atspindėti gana platų nuomonių spektrą. Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU), M. Weberio, vadovaujančio EPP grupei Parlamente, partija, ypač palaiko V Orbaną. Tai, ką jis kalbėjo, ypač apie imigraciją, daugelis CSU narių mielai atkartotų, bet nedrįso. Situacija pasikeitė šių metų vasarį, kai V. Orbanas pagaliau iš tiesų peržengė raudonąją liniją, EPP lyderių nuomone: jis pažeidė partijos discipliną.
Viktoras Orbanas

Vasarį Vengrijos vyriausybė pradėjo naują prieš imigrantus nukreiptą informacinę kampaniją, apkaltinusi G. Sorosą bei dabartinį Europos Komisijos (EK) pirmininką Jeaną-Claude'ą Junckerį, EPP narį, remiant neteisėtą imigraciją. „Jūs irgi turite teisę žinoti, kam ruošiasi Briuselis!“ – skelbta plakatuose: jie nori susilpninti nacionalinę valstybių narių sienų apsaugą ir įvesti privalomas imigrantų apgyvendinimo kvotas.

J.-C. Junckeris ir anksčiau žinojo, kad V. Orbanas nėra jo gerbėjas: „Fidesz“ partija nerėmė jo kandidatūros į EK pirmininko postą 2014 metais. Bet tokie plakatai jį ir kitus EPP pareigūnus kaip niekad supykdė. „Viskam yra ribos“, – pareiškė J.-C. Junckeris. Komisija net paskelbė oficialų kampanijos paneigimą. M. Weberis taip pat nebegalėjo dangstyti ir ginti V. Orbano. Kampanija prieš savo pačių partiją yra nepriimtina, sakė jis. Kovo 4-ąją dieną EPP lyderis Josephas Daulas pranešė, kad dvylika partijos narių iš devynių valstybių pareikalavo pašalinti iš jos sudėties „Fidesz“ arba ją suspenduoti. Šiuo klausimu bus balsuojama EPP Politinės Asamblėjos kovo 20-osios posėdyje.

V. Orbanas neketino teisintis: jis pareiškė, kad pagrindiniais klausimais, tokiais, kaip „Europos krikščioniškų vertybių gynimas ir migracijos sustabdymas“ nebus jokių kompromisų. Jei bus verčiamas palikti centro dešiniųjų partiją, jis sieks aljanso su Lenkijos nacionalistine valdančiąja partija „Teisė ir teisingumas“ (TT). Tačiau kompromiso migracijos klausimu neprireikė. M. Weberis išdėstė ultimatumą iš trijų punktų: nutraukti prieš ES nukreiptą kampaniją „nedelsiant ir visam laikui“, atsiprašyti kitų EPP partijų ir užtikrinti, kad CEU universitetas, įkurtas George'o Soroso, toliau veiktų Budapešte.

Praėjusią savaitę M. Weberis lankėsi Vengrijos sostinėje; plakatai su J.-C. Junckerio atvaizdu buvo uždengti , – bet kaip teigiama, tik tie, kuriuos jis galėjo matyti pakeliui iš oro uosto. Vis dėlto praėjusį ketvirtadienį paaiškėjo, kad V. Orbanas išsiuntė atsiprašymo laiškus kitų EPP narių partijų lyderiams, kuriuose atsiprašė pavadinęs jį kritikuojančius EPP bloko kolegas „naudingais idiotais“.
Abi partijos aktyviai sieks kompromiso artimiausiu metu; Europos politikams dabar svarbios ne aiškios „kovos fronto“ linijos , o koalicijos suformavimas.
Leonidas Beršidskis

„Tiesą sakant, tai yra Lenino citata, ja siekiau kritikuoti tam tikrą politiką, o ne tam tikrus politikus. Todėl norėčiau atsiprašyti, jei ši mano citata jus įžeidė asmeniškai“, – rašė V. Orbanas. Tačiau atsakomasis žingsni – silpnas, – net kai kas pavadintų jį užgauliai silpnu. Vienas iš laiškų gavėjų, Belgijos politikas Wouteris Beke tviteryje atrašė priimąs atsiprašymą, bet nematąs jokių pokyčių V. Orbano požiūryje į Europos vertybes; jis pareikalavo, kad „Fidesz“ būtų pašalinta iš frakcijos.

Kitas pareigūnas, Suomijos finansų ministras Petteris Orpo‘as, parašė tviteryje, kad tokie laiškai šiuo momentu nieko nebepakeis ir kad iš V. Orbano reikalaujama atitinkamų veiksmų, kad šis galėtų likti EPP.

Tokia pozicija nieko gera nežada V. Orbanui – ar tiems EPP lyderiams, kuriems svarbūs „Fidesz“ balsai ir parama tų savo rinkėjų, kurie palaiko V. Orbano pažiūras. V. Orbanas užtikrina jungtį su Rytų Europos nacionalistais, bendradarbiavimas su kuriais bus svarbus M. Weberiui, jeigu jis taps Komisijos pirmininku. Bet užsispyrėlis vengras, kuriam labiau nei bet kuriam kitam dabartiniam Europos lyderiui patinka balansuoti ties pavojinga riba, vis dar gali pataisyti situaciją, kol „Fidesz“ nepašalinta iš EPP: bent jau galėtų paskelbti labiau tinkamą atsiprašymą, palikti ramybėje „Soroso universitetą“, kaip jis pats jį vadina, ir nuimti visus plakatus, kaip kad ir reikalavo M. Weberis.

Nė viena iš tokių priemonių neprivers V. Orbano atsisakyti savo pažiūrų ar atšaukti kurią nors iš jo vykdomų vidaus politikų. Bet jeigu jis nesutiks bent tiek nusileisti, nebus jokio pagrindo tęsti „Fidesz“ partijos narystę EPP. „Fronto“ linijos bus daug aiškiau nustatytos tiek būsimame Europos Parlamente, tiek apskritai tarp centro dešiniųjų ir ultradešiniųjų. Tačiau mano manymu, abi partijos aktyviai sieks kompromiso artimiausiu metu; Europos politikams dabar svarbios ne aiškios „kovos fronto“ linijos , o koalicijos suformavimas. V. Orbanas išbando maksimaliai leistiną įtemptų santykių mastą; tai naudinga ir veiksminga praktika, kad ir koks būtų rezultatas.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius, nagrinėjantis įvairias Europos politikos bei verslo temas. Jis buvo Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ vyriausiasis redaktorius, be to, įsteigė nuomonių svetainę „Slon.ru“