Po 2016 m. pasklidusios panikos, kai JAV žvalgybos tarnybos patvirtino, jog rusų grupuotės vos neįsilaužė į elektronines balsavimo sistemas ir netgi nulaužė kai kurias rinkėjų duomenų bazes, bent viena šalis, Nyderlandai, sugrįžo prie popierinių biuletenių skaičiavimo rankomis – per visą rinkimų procesą, o ne tik vietinėse rinkimų apylinkėse. Dešimtys JAV valstijų 2018 m. kadencijos vidurio rinkimuose išimtinai arba dalinai naudojo rankinį skaičiavimą, o to nepadariusios valstijos buvo kritikuojamos už abejingumą saugumui.
Balsavimas – pakankamai svarbi demokratinio proceso dalis, kad pateisintų technologinės pažangos atmetimą. Tačiau kartu tai yra sritis, kuriai būtina neatidėliotina pažanga. Kai kuriose Vakarų šalyse, įskaitant tas, kuriose balsavimo rezultatai pastaruoju metu sukėlė didelių abejonių – kalbu apie Jungtines Valstijas ir Jungtinę Karalystę – rinkėjų aktyvumas apskritai žemas, todėl kyla klausimų dėl išrinktų politikų teisėtumo. Privalomas balsavimas, kurį įvedė rinkimų čempionė Belgija, irgi prieštaringas sprendimas; mąstant intuityviai, norisi padaryti taip, kad žmonėms balsuoti būtų kuo patogiau.
Naujausi tyrimai rodo, kad elektroninis balsavimas pernelyg neskatina susidomėjimo rinkimais. Estijoje, kuri 2005 m. įvedė elektroninį balsavimą, šiuo metu daugiau nei 30 proc. balsų gaunama internetu, tačiau bendras rinkėjų skaičius išliko stabilus – ir žemas. Vis dėlto tyrimai taip pat parodė, kad elektroninis balsavimas, kaip pasirinkimo galimybė, gali sustabdyti rinkėjų aktyvumo mažėjimą: paprasta balsavimo internetu procedūra (negalint fiziškai dalyvauti rinkimuose) formuoja įprotį.
Šveicarija remiasi tiesiogine demokratija, todėl organizuoja daug balsavimų (praėjusiais metais per keturias atskiras dienas įvyko 10 nacionalinių referendumų). Rinkėjų aktyvumas pastaraisiais metais mažėjo ir šiuo metu nesiekia 50 proc.; kai kuriuose neseniai vykusiuose referendumuose nuomonę išreiškė mažiau nei 40 proc. registruotų rinkėjų. Šioks toks apsidraudimas nuo rinkėjų abejingumo atrodo visai protingas žingsnis.
Šveicarijos kantonai balsavimą internetu siūlė dar nuo 2004 m., tačiau praktika buvo teisiškai apribota iki 10 proc. referendumo atveju ir 30 proc. – konstitucijos pataisoms. Gruodžio mėnesį federalinė vyriausybė perėjo į „eksperimentinį etapą“ ir paskelbė, kad elektroninis balsavimas yra prieinamas visoje šalyje kaip alternatyva balsavimui asmeniškai ir paštu. Galutinis sprendimas bus priimtas iki balandžio pabaigos.
Technikos ekspertai ir nerimaujantys dėl saugumo politikai sprendimui priešinasi. Taigi Šveicarijos pašto tarnyba, atsakinga už elektroninio balsavimo sistemą, žengė neįprastą žingsnį ir paskelbė atvirą konkursą įsilaužėliams, kurie domisi sistemos pažeidžiamumu. Bendra prizų suma – 150 000 Šveicarijos frankų (132 000 dolerių); didžiausias – 50 000 frankų – prizas skirtas įsilaužėliams, kuriems pavyks pasiekti „nepastebimą manipuliavimą balsais“. Mažesni prizai bus išmokėti už mažiau reikšmingus sistemos pažeidimus.
„Viešasis įsilaužimo testas“ vyks visą mėnesį nuo vasario 25 d. Žinoma, sistemai sveikatos pažymos tai nesuteiks, net jeigu didžiojo prizo nepasiims niekas: neįmanoma būti 100 proc. užtikrintam dėl sudėtingos kompiuterinės sistemos saugumo. Tačiau balsavimo programinės įrangos pristatymas tokiam viešajam testui – įsilaužėliams leidžiama viešai skelbti savo pastangų rezultatus – išties drąsus sprendimas. Apsigėdinimas priverstų sumažinti elektroninio balsavimo apsukas Šveicarijoje – ar netgi visiškai jį atšaukti.
Šveicarijos politika, žinoma, kelia nedidelį susidomėjimą valstybės remiamoms kenkėjiškoms įsilaužėlių grupuotėms, tokioms kaip tos, kurias JAV žvalgybos tarnybos sieja su Rusijos karine žvalgyba. Kremliui Šveicarija yra mažiau svarbi nei Europos Sąjungos valstybės narės (pvz., Nyderlandai), kur Rusijai draugiškų jėgų pergalė galėtų būti naudinga blokuojant naujas ekonomines sankcijas arba netgi panaikinant esamas. Sėkmingas įsilaužimas į Šveicarijos referendumą sukeltų mažiau nemalonumų nei JAV Kongreso rinkimų sutrikdymas. Taigi Šveicarija yra gana saugi vieta elektroniniam balsavimui propaguoti.
Vis dėlto Estija, Jungtinių Valstijų karinė sąjungininkė, esanti tiesioginėje Rusijos kaimynystėje, iki šiol jokių įsilaužimų į elektroninio balsavimo sistemą nepatyrė, nors 2014 m. JAV mokslininkai padarė išvadą, kad tai įmanoma. Įsilaužti į elektroninę balsavimo sistemą – nedėkingas sumanymas: mažai tikėtina, kad, veikiant apgalvotoms saugumo priemonėmis, įsilaužimas liks neaptiktas. Net jeigu tai įvyks per vėlai, kad būtų išvengta žalos, rinkimai bus surengti dar kartą, o štai įsilaužėliai ir juos remianti valstybė susidurs su rimtomis pasekmėmis.
Žvelgiant iš skeptiško, prieš valdžią nusiteikusio rinkėjo pozicijos, elektroninio balsavimo įsilaužėliai – menkesnė bėda nei vyriausybės kišimasis: rinkėjas nežino, kas vyksta sistemos viduje. Tačiau Šveicarijoje pasitikėjimo vyriausybe stoka nėra didelė problema: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, net 80 proc. šveicarų savo vyriausybe yra linkę pasitikėti, lyginant su 30 proc. amerikiečių.
Tačiau amerikiečių nepasitikėjimas valdžia yra problema, kurią reikėtų spręsti kitomis priemonėmis nei šimtmečių senumo balsavimo technologija. Pastarųjų metų technologinis žingsnis atgal gali būti psichologiškai pagrįstas, bet kaipgi kitos sistemos, kad ir savavaldės transporto priemonės, kurios dar labiau pažeidžiamos įsilaužimui nei rinkimai? Ar uždrausti ir jas? Šveicarijos valdžios institucijos teisios: negali sustabdyti pažangos visam laikui.
