„Washington Post“ praėjusią savaitę pranešė, kad per 2018 m. vidurio kadencijos rinkimus JAV Kibernetinė vadovybė laikinai atjungė Interneto tyrimų agentūros (IRA) serverius. Sankt Peterburge įsikūrusi organizacija naujienose pasirodė ir anksčiau: specialusis patarėjas Robertas Muelleris jos darbuotojus praėjusiais metais apkaltino 2016 m. JAV prezidento rinkimų metu vykdžius dezinformacijos kampaniją. Kaltinimai ir žiniasklaidos pranešimai trolių fermą sieja su Jevgenijumi Prigožinu, verslininku, turinčiu stiprių ryšių Kremliuje ir svarbių darbo sutarčių su Rusijos vyriausybe, nors pats jis bet kokias sąsajas neigia.

Pentagonas nepaskelbė jokių techninių kiberatakos detalių, tačiau „New York Times“ pranešė, kad Kibernetinė vadovybė išsiuntė IRA darbuotojams tiesioginius pranešimus, leidžiančius suprasti, kad jų tapatybės JAV žvalgybai yra žinomos. Ketvirtadienį Federalinė naujienų agentūra (FNA), dar vienas su J. Prigožinu susijęs rusiškas darinys (abu neigia bet kokį ryšį vienas su kitu), paskelbė tai, ką pavadino Jungtinių Valstijų kiberatakos „tyrimu“.

Agentūra teigė, kad kai kurie jos darbuotojai sulaukė „grasinančių tekstinių pranešimų iš afrikietiškų mobiliųjų numerių ir elektroninių laiškų laužyta rusų kalba, raginančių žurnalistus „susimąstyti apie savo veiklą“. Vėliau, pasak tyrimo, buvo įsilaužta į vieno FNA darbuotojo „iPhone“, o lapkričio 5 d. buvo įsilaužta į agentūros tarnybinį serverį – nebeveikė du iš keturių kietųjų diskų. Be to, Švedijoje ir Estijoje esą buvo ištrinti kietieji diskai serveriuose, kuriuos nuomoja „USAReally“ – tinklalapis anglų kalba, kurio logotipas atrodo beveik lygiai kaip FNA. „JAV Kibernetinės vadovybės ataka beviltiškai žlugo, – rašė FNA. – Mūsų biuras nebuvo „paralyžiuotas“, o „USAReally“ ir toliau veikia normaliai.“

Kad ir kaip ten būtų, praktiniu požiūriu nėra prasmės atakuoti trolių fermą likus vienai dienai iki rinkimų: sėkminga dezinformacijos kampanija būtų vykdoma ištisus mėnesius. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad IRA, FNA arba bet kuri kita jų seserinė organizacija būtų galėjusi prieš vidurio kadencijos rinkimus surengti ko nors vertą kampaniją: jos nėra pakankamai didelės ar sudėtingos, kad galėtų stebėti ir protingai komentuoti visų JAV vykstančių politinių lenktynių; tai būtų gerokai sunkiau, nei kurti „memus“ ir rašyti emocingas tviterio žinutes apie du kandidatus į prezidentus.

Jei JAV Kibernetinė vadovybė iš tiesų atakavo trolių fabriką, ji tik norėjo pademonstruoti savo galimybes ir įspėti, kad Amerika keičia taktiką. Jungtinės Valstijos rusų įsilaužėliams ir troliams bando pasakyti, kad nebestebės jų veiklos sudėjusi rankas, ir kad jie gali tikėtis kontratakos.

Yra aiškių ženklų, kad žinutė buvo gauta – ir kad Kremlius ketina ją panaudoti saviems tikslams.
Kitą dieną po „Washington Post“ pranešimo valstybinė Rusijos žiniasklaida paleido krūvą straipsnių, kuriuose buvo gąsdinama, kad JAV gali atkirsti Rusiją nuo interneto. Tai – neįmanoma. Techniniai sunkumai būtų neaprėpiami: Rusija su likusiu pasauliu yra susieta daugybe kanalų, kurie priklauso privačioms bendrovėms, iš kurių daugelis nėra vakarietiškos. Be to, sunku įsivaizduoti, kokios JAV turėtų naudos iš visos Rusijos atjungimo nuo interneto. Žinoma, troliams būtų užkirstas kelias, tačiau tuo pačiu Vakarai prarastų geriausią kanalą, leidžiantį dalintis informacija su rusais.

Ir vis dėlto Kremlius siekia, kad rusai prarytų jauką, esą jų interneto prieiga gali būti išjungta Jungtinių Valstijų iniciatyva. Dar prieš pasirodant „Washington Post“ pranešimui, praėjusią savaitę prezidentas Vladimiras Putinas kalbėjo apie grėsmę, nors taip pat pridūrė, kad, atjungdama Rusiją nuo interneto, JAV šaudytų sau į kojas. „Tai yra jų išradimas, todėl jie ten sėdi, mato ir skaito viską, ką jūs sakote, kaupdami informaciją prieš jus, – teigė V. Putinas, kalbėdamas apie internetą. – Manau, jie šimtą kartų permąstys prieš ko nors imdamiesi. Tačiau teoriškai tai įmanoma. Taigi mes, žinoma, privalome sukurti segmentus, kurie nepriklausytų nuo nieko.“

Ketvirtadienį V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas dar pridėjo nuo savęs. „Dėl tokių galimų grėsmių jau rengiami nauji įstatymai, tarp jų – ir vadinamasis suverenaus interneto įstatymas“, – pareiškė jis.

Aptariamasis įstatymo projektas vasario 12 d. gavo preliminarų Rusijos parlamento patvirtinimą. Techniniai ekspertai projektą pasmerkė kaip nevykusiai parašytą, tačiau iš esmės jis leis sukurti Rusijos virtualių sienų filtrų sistemą, kuri vyriausybei padėtų atkirsti tam tikrus informacijos srautus arba visą interneto srautą. Įgyvendinus naująsias taisykles, būtų sukurta rusiška Kinijos „Didžiosios ugniasienės“ versija, skirta išsaugoti rusiškuosius išteklius internete, jei JAV nuspręstų juos pašalinti.

Rusijos įstatymų leidėjai turi per 30 dienų pateikti įstatymo projekto pataisas, tačiau su V. Putino palaikymu priemonė greičiausiai bus priimta. Preliminariai apskaičiuota, kad pradinė jos kaina sieks 25 mlrd. rublių (380 mln. dolerių).

Taigi panašu, kad Rusijos atsakymas į JAV grasinimus imtis kontratakos kibernetinėje erdvėje – sukurti sistemą, kuri prireikus izoliuotų Rusiją nuo bet kokių užsienio puolimų. Tačiau eilinio rusų internauto požiūriu, JAV Kibernetinė vadovybė ir Kremlius gali dirbti išvien, kad parduotų Rusijai sistemą, kuri turėtų ir kitų panaudojimo būdų, pavyzdžiui, atkirstų vartotojų prieigą prie komunikacijos platformų, kurios atsisakytų dalytis informacija su Rusijos žvalgyba. Neturėdami „Didžiosios ugniasienės“, Rusijos valdžios organai, nepaisant kelių mėnesių pastangų, taip ir nesugebėjo atkirsti vienos tokios platformos – „Telegram“.

Vartotojams belieka viltis, kad kibernetiniame kare nekovos abiejų šalių geriausi ekspertai (kurie šiaip jau yra užimti, nes dirba „Google“ arba kuria finansinių technologijų startuolius). Tokiu atveju JAV kiberatakos bus tokios pat varganos, kaip ir trolių fermos išpuoliai, o Rusijos ugniasienė turės pakankamai neužkamšytų skylių, kad rusai ir toliau galėtų gauti prieigą prie norimos informacijos. Kol kas ši viltis dar negęsta.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis įkūrė Rusijos verslo dienraštį „Vedomosti“ ir nuomonių svetainę „Slon.ru“.