Likusioms pasaulio šalims pripažįstant klimato kaitą kaip kritinį klausimą, Rusija uoliai stengiasi tuo pasinaudoti, – o Jungtinės Valstijos šiame kontekste, regis, gerokai atsilieka.
Atominis ledlaužis „Ural“, pristatytas Sankt Peterburge Baltijos laivų statykloje, yra trečias ir paskutinis laivas, bent jau kol kas, numatytas pagal projektą 22220. Kiti du – „Arktika“ ir „Sibiras“ – buvo pristatyti 2016 ir 2017 metais. Ledlaužis „Arktika“, kaip tikimasi, bus pradėtas eksploatuoti šiais metais.
Šie galingi laivai, pajėgūs pralaužti iki trijų metrų storio ledą laivybos keliui išvalyti, yra pirmieji atominiai ledlaužiai, suprojektuoti Rusijoje nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų ir ligi galo pastatyti posovietiniu laikotarpiu.
Dabartinis Rusijos atominių ledlaužių laivynas yra senas, daugiausia suformuotas aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, didžioji jo dalis jau nebefunkcionuoja. Rusijos vyriausybė siekia pakeisti jį naujais milžiniškais laivais, norint užtikrinti komercinę laivybą Šiaurės jūrų keliu ištisus metus, ne tik keletą mėnesių per metus.
Šiaurės jūrų kelias žymi maršrutą Rusijos pakrante palei Arkties vandenyną, nuo Barenco jūros vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Jis sutrumpina krovinių pristatymo laiką iš Europos į Aziją ir iš Azijos į Europą dešimčia-penkiolika dienų, palyginti su gabenimu per Sueco kanalą. Rusijos vyriausybė teigia turinti teisę reguliuoti visą maršrutą, net jeigu ne visas jis driekiasi šalies teritoriniais vandenimis.
Rusijos primygtinis reikalavimas, kad bet kokiam Arkties regiono eismui būtinas Maskvos leidimas, jau seniai erzina Jungtines Valstijas. Tuo metu Rusija investavo į karinių bazių atidarymą ir jų atnaujinimą savo pakrantėje palei Arkties vandenyną. Dešimtys nenaudojamų karinių aerodromų buvo per nauja atidaryti, dar trylika statomi. Šiuo metu bazės apima beveik visą pakrantę ir yra, jei prireiktų, pasirengusios apsaugoti ar sutrikdyti bet kokį eismą Šiaurės jūros maršrutu. Klasikinėje didžiųjų galių konkurencijoje – kuris turi daugiau techninės įrangos? – Jungtinėms Valstijoms, lyginant su Rusija, akivaizdžiai „trūksta ledlaužių“.
Tokio trūkumo priežastį galbūt lemia skirtingi abiejų šalių požiūriai į klimato kaitą. Jungtinių Valstijų pozicija svyruoja: viena vertus, pripažįstama, kad klimato kaita yra kritinis bei neatidėliotinas klausimas, kurį būtina spręsti, antra vertus, šiuo metu, vadovaujant prezidentui Donaldui Trumpui, ryškėja gryno skepticizmo nuotaikos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, savo ruožtu, išsakė abejonių dėl to, kad žmogaus veikla sukelia klimato kaitą, tačiau jis neneigia, kad ji vyksta.
V. Putino požiūriu, žmonės turi ribotą galią sustabdyti klimato kaitą. Nors jis pripažįsta, kad dažnos sausros ir potvyniai, susiję su klimato kaita, gali pakenkti Rusijos žemės ūkiui, kartu įžvelgia galimybių, atsirandančių dėl šiltesnio klimato, įskaitant ir didesnes galimybes laivybai Arkties vandenyne.
Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas nustatė, kad, nepaisant palaipsnio ledynų tirpimo, Arkties vandenynas „išliks nepraplaukiamas daugeliui komercinių laivų didžiąją metų dalį“ bent jau iki 2030 metų, visų pirma dėl neprognozuojamo jūros ledo judėjimo.
Kremlius nusprendė nelaukti taip ilgai ir, siekdamas išsaugoti Šiaurės jūros kelią, vienu metu iškėlė du tikslus: investuoti į naujus atominius ledlaužius (pagal projektą 22220 laivus stato valstybinė bendrovė) ir tiesti geležinkelio linijas, jungiančias Arkties vandenyną ir komercinius uostus pakrantėje.
Balandį Rusijos vyriausybės pareigūnai konferencijoje pranešė apie planus iki 2024 metų padidinti krovinių pervežimus Šiaurės Europos jūros keliu nuo 20,2 mln. tonų 2018 metais iki 92,6 mln. metrinių tonų; 2017 metais krovininių pervežimų apimtys sudarė tik pusę tokio kiekio.
Kol kas augimo šiame kontekste pavyko pasiekti didžiąja dalimi pasitelkus „Novatek PJSC“ naujo suskystintų dujų projektą Jamalo pusiasalyje: bendrovė eksportuoja suskystintas gamtines dujas į Azijos, daugiausia Kinijos, klientams Šiaurės jūros keliu. Galų gale Rusijos vyriausybė tikisi dar daugiau – Arkties laivininkystės linijomis gabenti daugiau prekių, tokių kaip nafta ir anglis.
Vis šie ambicingi planai, iš tiesų, yra lažybų objektas; esą tuo metu, kai veikiant klimato kaitai Šiaurės jūros kelias taps naudojamas visus metus, Rusija jau turės visą eismo šiuo maršrutu kontrolę, – ir aktyviai juo naudosis savo pačios žaliavinėms prekėms eksportuoti, taip sutrumpindama savo kelią į Aziją.
Strateginiai statymai nėra lengvi nei vienai iš šalių, netgi Jungtinėms Valstijoms, turinčioms savo jūrų pajėgas, siekiant atmušti smūgį be tiesioginės karinės konfrontacijos, nes Rusija jau dabar gerokai pirmauja.
Rusijai ne visose srityse pavyksta neatsilikti nuo savo pagrindinių varžovių; sutelkusi pastangas atitrūkti nuo kitų didžiųjų valstybių Arkties regione, ji, pavyzdžiui, išeikvojo dalį savo pranašumo kosmoso politikoje. Bet V. Putinui Šiaurės jūros maršrutas yra didesnis prioritetas, – ir vienas iš keleto dalykų, kuriuos jis gali pasiūlyti Kinijai ir kuris padėtų jam sukurti prieš JAV nukreiptą aljansą su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.
Kol kas skubėjimas įsitvirtinti Arktyje pasitarnavo Kremliaus naudai. Vakarų valstybės su prieiga prie Arkties vandenyno, – tiek Europos, tiek ir Šiaurės Amerikos, – veikia pernelyg lėtai – ir galbūt ne pakankamai ciniškai, – kad galėtų statyti tokius stambius statymus, kaip kad stato V. Putinas.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
