Senas įtarimas, kad nevaržomas Italijos skolinimasis galiausiai gali tapti visos Europos problema, buvo pasikartojantis košmaras, kankinęs Vokietijos finansų pareigūnus dešimtajame dešimtmetyje.
Dabar, kai krizė verčia Giuseppe Conte vyriausybę atsisakyti pastarąjį dešimtmetį taikytų griežtų Italijos biudžeto deficito apribojimų, šalies ateities strategija vėl yra paremta skolų kaupimu: valstybės skolos siekia 150 proc. bendrojo vidaus produkto ar netgi daugiau.
Dėl didėjančio mirčių nuo koronaviruso skaičiaus ir ekonominio nuosmukio dėl karantino vyriausybė neturi kito pasirinkimo, kaip tik leisti daugiau pinigų, kad padėtų savo žmonėms. Tačiau jai teks susidurti su precedento neturinčia situacija, nes skolų našta jau ir taip didžiulė.
Rezultatas toks, kad šiuo metu Italijos finansai visiškai priklauso nuo to, kaip griežtai Europos centrinis bankas prižiūrės savo skolinimosi išlaidas. Tuo tarpu vienintelis realistiškas Berlyno pareigūnams kylantis klausimas – kaip struktūruoti tolesnę pagalbą, nes alternatyva gali būti žlugusi valstybė pačioje valiutų sąjungos širdyje, kelianti mirtiną grėsmę eurui.
„Viskas priklauso nuo garantijų europiniu lygiu, kad būtų išvengta rinkos reakcijos, – teigia Pietro Reichlinas, ekonomikos profesorius iš Luisso universiteto Romoje. – Ar Europos centrinis bankas pasirengęs įgyvendinti reikiamus pirkimus?“
Politikos formuotojai jau seniai suka galvą, ką daryti su nestabilia Italijos ekonomika. Vieną dieną tai gali tapti didžiausiu jų ryžtingumo išbandymu netgi po euro zoną ištikusios egzistencinės skolų krizės 2012 metais.
Esminė problema yra ta, kad nors vieną kitą keitusios Italijos vyriausybės sėkmingai kontroliavo deficitą, nė vienai nepavyko sumažinti sukauptos skolos ir atkurti ekonominio septintojo dešimtmečio stebuklo – o šiuo metu Italijai jo reikia kaip niekada anksčiau.
Dabar G. Conte su kolegomis gesina sveikatos gaisrą, ekonominei pagalbai skirdami mažiausiai 50 milijardų eurų. Tai dar labiau padidins įsiskolinimus, jau sudarančius 135 proc. BVP ir daugiau nei dvigubai viršijančius santykinę Vokietijos skolą.
Jei Italija išleistų visą paketą, jos deficitas siektų 5 proc. – daugiausia nuo 2009 m., kai jai teko kovoti su finansinės krizės padariniais, sako P. Reichlinas. Gali pasirodyti, kad išlaidos iš tiesų turės būti dar didesnės.
„Daug aukštesnis valstybės skolos lygis taps nuolatiniu mūsų ekonomikos bruožu, lydimu privačios skolos panaikinimo, – apžvalgoje „FT“ teigė buvęs ECB prezidentas italas Mario Draghi. – Alternatyva, ilgalaikis gamybos pajėgumų ir fiskalinės bazės sunaikinimas, atneštų kur kas daugiau žalos.“
Eurogrupės prezidentas Mario Centeno pažymėjo, kad euro zona iš krizės išeis su daug didesnėmis skolomis, ir vyriausybės privalo dėti pastangas, kad tai nesuskaldytų valiutos bloko.
Kaip matyti iš obligacijų rinkų, Italijos situaciją dar labiau apsunkina tai, kad šaliai trūksta politinio ryžto leistis į žaidimą su partneriais, kurių geranoriškumo jai taip reikia.
Populistinės opozicinės „Lygos“ lyderis Matteo Salvini šeštadienį paskelbtuose komentaruose pareiškė, kad Europos Sąjunga per lėtai reagavo į šalį ištikusią krizę ir kad italai turėtų persvarstyti savo narystę bloke.
„Didelė emisija Italijoje ir politinė rizika, kad M. Salvini grasinimai gali suerzinti investuotojus, greičiausiai apribos Italijos veiksmus“, – teigia „BlueBay Asset Management“ vyriausiasis investuotojas Markas Dowdingas.
M. Salvini salvė buvo paleista šalies ekonominio kracho akivaizdoje: šiauriniai regionai, pati Italijos širdis, uždaryti karantine, o turizmas įšaldytas.
„Bloomberg Economics“ prognozuoja, kad pirmąjį ketvirtį susitraukimas sieks daugiau nei 6 proc., o „Morgan Stanley“ pranešime nurodoma, kad BVP per metus sumažės 19 proc., o per ateinančius tris mėnesius – 33 proc.
Europos šalys pareiškė šiokį tokį norą padėti, galbūt suteikdamos padidintą kredito limitą pagal Europos stabilumo mechanizmą su minimaliomis sąlygomis.
Tuo tarpu ECB panaikino obligacijų pirkimo ribas savo 750 milijardų eurų skubios pagalbos programai – toks sprendimas suteikė jam didžiulę galią kovoti su krize. Šie veiksmai pabrėžia, kad artimiausioje ateityje Italija ir toliau liks priklausoma nuo išorinės pagalbos.
Tokios priemonės padėjo sumažinti Italijos ir kitų šalių skolinimosi išlaidas. Dešimties metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra vėl mažesnis nei 1,5 proc., po to, kai anksčiau šį mėnesį buvo pakilęs beveik iki 3 proc.
Tarptautinio valiutos fondo atstovas Poulas Thomsenas „Bloomberg Television“ sakė, kad Italija turi tam tikrą fiskalinę erdvę, tačiau laikui bėgant turės pakeisti kursą.
„Italija vidutinės trukmės laikotarpiu neabejotinai turėtų sumažinti savo skolą, – sakė jis. – Kai tai baigsis, ji turės grįžti prie laipsniško deficito mažinimo.“
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai…
„Be Europos institucijų paramos ir garantijų Italiją dabar tikriausiai būtų ištikusi milžiniška valstybės skolos krizė. Laimei, ECB aiškiai parodė esąs pasirengęs gesinti gaisrus šalies obligacijų rinkoje, pasitelkdamas Pandeminio pirkimo programą. Be to, ESM suteikia atramą, mažinančią investuotojų susirūpinimą.“ – Davidas Powellas.
Vis dėlto, pasak buvusio Italijos premjero Mario Monti, labiausiai padėtų tai, jei turtingiausios euro zonos narės, tokios kaip Vokietija ir Nyderlandai, pasiūlytų bendrą skolos išleidimą, padėdamos neturtingesnėms šalims išgyventi šį sunkų laikotarpį. Kalbėdamas per „Sky TG24“ televiziją, jis pabrėžė, kad alternatyva gali reikšti skaudžius padarinius.
„Jos turi rinktis – leisti gimti euro obligacijoms ar leisti mirti ECB“, – sakė jis.
Galimas daiktas, kad Italijos likimas visada bus persipynęs su regionu, ypač po to, kai buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valiutą.
Davidas Marshas, įamžinęs jos sukūrimą savo knygoje „The Euro“, teigia, jog laikui bėgant šalies narystė tapo tokia neišvengiama, kad jokios taisyklės negalėjo jai sukliudyti. Jo žodžiais, „Italijos atskyrimas buvo aritmetiškai teisingas, bet politiškai neįmanomas“.
