Šalis jau seniai kelia nepatogumų; 1974 m. ji netgi susiniovė su kita NATO nare – Graikija. Tačiau valdant prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui Turkija vis labiau panašėja ne tiek į neištikimą draugę, kiek į atvirą priešę. Ir vis dėlto NATO negali jos imti ir tiesiog išmesti. Taip yra todėl, kad Turkija gali tapti tiksinčia atomine bomba – ir tai ne metafora.
Iš tiesų Turkija prašyte prašosi išprašoma. Šią savaitę, kai NATO lyderiai po neseniai vykusių kivirčų ir nesutarimų žaismingai mėgino demonstruoti vienybę, R. T. Erdoganas pasuko kitu keliu. Jis pagrasino sutrukdyti planą geriau apsaugoti Lenkiją ir Baltijos šalis nuo Rusijos, akivaizdžiausios NATO priešės, reikalaudamas, kad NATO mainais paskelbtų kurdų YPG miliciją esant teroristine grupuote. YPG dar neseniai buvo Amerikos sąjungininkė kovojant su Sirijos „Islamo valstybe“, taigi pasiekti savo turkams nepavyks.
Galiausiai R. T. Erdoganas nusileido. Vis dėlto panašu, kad Kremlių jis laiko veikiau partneriu nei pavojumi. Neseniai jis bendradarbiavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu įsiveržiant į šiaurės Siriją ir įsigijo rusišką oro gynybos sistemą, kuri potencialiai galėtų šnipinėti – ar net sabotuoti – kitą NATO įrangą, įskaitant JAV gaminamus naikintuvus.
Ir tai tik karinis aspektas santykių, kurie pasidarė atvirai priešiški. Turkija taip pat stato gręžinius ir ieško naftos bei dujų Viduržemio jūroje, nepaisydama Europos Sąjungos, turinčios teisę į tuos pa
ius vandenis, prieštaravimų. Ir kiekvieną dieną vis labiau tolsta nuo demokratijos. Nuo pat nepavykusio perversmo 2016 m. R. T. Erdoganas tampa vis griežtesniu autokratu, griebian
iu už gerklės spaudą, teismus ir pilietinę visuomenę.
Nepaisant visų šių susirūpinimų, NATO privalo išmokti gyventi su Turkija dėl dviejų ledinių realijų.
Pirma, R. T. Erdoganas iš tikrųjų gali įgyvendinti savo grasinimą išsiųsti migrantus į Europą, ir tokiais kiekiais, kurie viršytų kai kurių ES šalių gyventojų skaičių. Turkija suteikė prieglobstį 3,7 milijono Sirijos pabėgėlių. Ir ji gali paniuksinti juos persikelti į Graikijos salas, kaip kiekvieną 2015 m. mėnesį darydavo maždaug 200 000 žmonių, kol Europoje buvo pats migrantų krizės įkarštis.
Viena iš priežasčių, kodėl visi tie persikėlimai kitais metais beveik nutrūko, buvo ta, kad abi pusės pasiekė susitarimą: Turkija sutiko priimti Graikiją pasiekusius pabėgėlius atgal mainais už krūvą pinigų ir kitokią ES pagalbą. Nutraukus šį susitarimą Turkija nukentėtų. Tačiau susidūręs su pažeminimu, kad yra metamas iš NATO, R. T. Erdoganas galėtų nuspręsti – o kodėl gi ne? Tuo tarpu ES nuo 2015 m. taip ir nesugebėjo reformuoti savo migrantų sistemos; ją ištiktų nauja krizė.
Dar didesnė grėsmė yra ta, kad reaguodamas į išmetimą iš klubo R. T. Erdoganas galėtų sukurti nuosavus branduolinius ginklus. Jis jų tikrai nori. Vakarai sako, kad Turkijai „negalima jų turėti“, spalio mėnesį skundėsi jis. „Aš su tuo nesutinku.“
Branduolinių ginklų plitimas – viena rimčiausių pasaulio problemų. Neseniai buvo nutraukta viena ginklų kontrolės sutartis tarp JAV ir Rusijos (dėl „vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų“); antroji (vadinamoji „New START“), regis, bus nutraukta 2021 metais. Kitų metų kovo mėnesį Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai sueina 50 metų, o ji jau dabar atrodo bedantė. Negeri žmonės iš Šiaurės Korėjos ir Irano turi, arba gali įsigyti, negerus ginklus.
Todėl turkiška atominė bomba Artimuosiuose Rytuose būtų katastrofa. Ji beveik neabejotinai pakurstytų ginklavimosi varžybas, nes ne tik Iranas, bet ir Saudo Arabija jungiasi prie Izraelio planų kurti branduolinius ginklus. Pažvelgę į konfliktų žemėlapį, šalia kurio 1914 m. Europa atrodo kaip vaikų žaidimas, matome Armagedono receptą.
NATO negali leisti, kad tai įvyktų. Žinoma, ji negali ir nepaisyti politinių ir karinių implikacijų, dėl kurių viena valstybė narė galėtų užpulti jos sąjungininkes. Jai teks braižyti naujų ir bauginan
ių scenarijų planus. Ir perkelti branduolinius ginklus, kuriuos JAV šiuo metu yra dislokavusi Turkijoje, Incirliko oro bazėje, į Europą. Didesnės problemos tai neišspręs. Ta
iau tai yra būtinas pirmasis žingsnis – pagaliau atsisakius neigimo.
