Remiantis „BloombergNEF“ balandžio mėnesio Kinijos politikos biuleteniu, iki 2060 m. antroji pagal dydį pasaulio ekonomika ruošiasi visiškai transformuoti savo energetikos sistemą: jei šiandien maždaug 70 proc. šalies energijos tebėra gaunama iš iškastinio kuro, ateityje 90 proc. jos sudarys energija, gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, tokių kaip vėjas ir saulė, taip pat hidroenergija ir branduolinė energija. Tai sumažins Kinijos priklausomybę nuo ištekliais turtingų užjūrio jurisdikcijų ir jūrų kelių, kuriuos kontroliuoja kitos valstybės. Tiesą sakant, Pekino dominavimas akumuliatorių medžiagų ir gamybos srityje ekologiškos ekonomikos eroje gali priversti likusį pasaulį tapti nepatogiai priklausomu nuo Kinijos. Vakarų atsakas – įskaitant JAV vyriausybės išlaidas technologiniams tyrimams, kasybai ir medžiagų apdirbimui bei Europos pastangas sukurti savas tiekimo grandines ir perdirbimo pajėgumus – dar tik prasideda.
Energetinis saugumas, amžinai neraminantis Kiniją, sulaukė dar daugiau dėmesio po to, kai Kinijos ir Sovietų Sąjungos nesantaika septintajame dešimtmetyje nutraukė sovietinės naftos tiekimą. Jis tapo dar didesniu prioritetu, kai Kinija dešimtajame dešimtmetyje tapo pagrindine naftos importuotoja. Pernai Kinija suvartojo maždaug šeštadalį visos pasaulio naftos. Šiek tiek daugiau nei 70 proc. jos atvyko iš užsienio. Nafta ir dujos, gaunamos iš Kinijos investicijų kitose šalyse, patenkino mažiau nei penktadalį vidaus poreikių, o didžioji dalis kuro atkeliavo per tokius tranzito taškus, kaip Malakos sąsiauris, kurie, Pekino požiūriu, yra pažeidžiami galimos jūrų blokados.
Prezidento Xi Jinpingo pastangos iki 2060 m. pasiekti grynųjų nulinių emisijų tikslą, be abejo, yra didžiausio pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų generuotojo lyderystė klimato kaitos srityje ir aplinkosaugos tikslų svarbos pripažinimas. Tačiau Kinijos energijos šaltinių diversifikacija ir efektyvumo didinimas – dar ir geostrateginis užmojis. 14-asis penkmečio planas šių metų pradžioje ekologiškas ambicijas suderino su ekonomikos atsigavimu ir saugumu, kaip būtinybę nurodant efektyvų anglies naudojimą, naftos ir dujų atsargų plėtrą ir šalies viduje atliekamus tyrimus. Pekinas siekia sukurti savo strateginį naftos rezervą. Angliavandenilių atsisakymas reiškia perėjimą prie alternatyvų, vadinasi, Pekinas galės tvirčiau valdyti tiekimo grandinę.
Permainos neateis akimirksniu. Praėjusiais metais Kinijos energijos suvartojimas padidėjo – nepaisant visuotinio sumažėjimo dėl pandemijos. Dekarbonizuoti sunkiąją pramonę lengva nebus. Nacionalinė energetikos administracija sulaukė kritikos dėl to, kad žiūrėjo pro pirštus į naujai statomas anglies jėgaines, o nešvariausias iškastinis kuras 2021 m. vis dar sudarys daugiau nei pusę Kinijos energetikos sistemos. Šių dalykų greitai nesumažinsi; Pekinas ir toliau kliausis iš anglies gaunama energija, nes ekonominis augimas ir toliau išliks pagrindiniu šalies prioritetu.
Kinijos naftos suvartojimas taip pat tebeauga. Nors šį dešimtmetį, kaip prognozuoja „China National Petroleum Corp.“, jis gali pasiekti piką, greičiausiai ten kurį laiką ir užsibus. Daug kas priklausys nuo to, kaip greitai Kinija elektrifikuos keleivines transporto priemones ir sunkvežimius. Bo Kongas iš Oklahomos universiteto, daug rašęs apie Kinijos energetikos politiką ir nacionalinį saugumą, teigia, kad nafta išliks būtina ir šiuolaikinėms karo reikmėms. Dujos, Pekino laikomos pereinamuoju kuru, neišnyks dar ilgiau. Staigaus ir absoliutaus perėjimo prie saulės kolektorių ir anglies dvideginio surinkimo saugyklų tikėtis neverta.
Vis dėlto Kinijos energetikos transformacija gali įvykti greičiau nei tikisi daugelis tiekėjų ir varžovų.
Imkime kad ir Rusiją, kurios politinė ir ekonominė sistema yra labai priklausoma nuo angliavandenilių. Neturint plano B, rusams reikia, kad Azija, o ypač Kinija, ir toliau sunaudotų pakankamai iškastinio kuro, kompensuodamos silpnesnę paklausą kitur. Aišku, kodėl prezidento Vladimiro Putino vyriausybė skyrė daugiau nei 10 milijardų dolerių geležinkelių atnaujinimui – kad padidintų anglies eksportą į pagrindines Azijos rinkas. Didžiausia šalies naftos gamintoja „Rosneft PJSC“ mezga ryšius su kolegomis Kinijoje. Investicijos žemyninėje Kinijoje taip pat kritiškai svarbios Arkties dujų planams. Kas laukia Maskvos, jei Pekinas judės per greitai?
Saudo Arabija taip pat krypsta Azijos link, kol Europa skubina dekarbonizaciją. Kinija, kuriai Saudo Arabija kartu su Rusija tiekia daugiausiai naftos, yra pagrindinė jos rinka. Nors Kinijos priklausomybė nuo Artimųjų Rytų ilgainiui gali išaugti, greitesnio nei tikimasi poslinkio politiniai padariniai būtų dramatiški.
Ateitis atrodo dar niūresnė šalims, kurios kliovėsi ištekliais užtikrintomis Pekino paskolomis, ir Angola jau atsisakė grąžinti savo įsiskolinimą. Tai įvyko dar prieš įvertinant energetikos finansavimo prioritetų keitimo poveikį, kai birželį didžiausias Kinijos bankas atsisakė planų finansuoti 3 milijardų dolerių vertės anglimi kūrenamos jėgainės statybas Zimbabvėje.
Pasauliui pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių, Pekinas yra pasirengęs aktyviau kontroliuoti tai, kas bus toliau. Imkime kobaltą – būtiną akumuliatorių komponentą. Kinijai priklausančios kompanijos gausiai investavo Konge, turinčiame didžiausius pasaulyje šio metalo išteklius, ir dominuoja kobalto perdirbimo srityje. Panaši istorija ir su ličiu – Kinija sudaro beveik tris ketvirtadalius ličio jonų akumuliatorių gamybos pajėgumų. Apytikriai pusė visų elektromobilių pagaminama Kinijoje.
Didesnis kliovimasis savo jėgomis nebūtinai turi vesti prie kaupimo ar autarkijos. Kinija akumuliatorių metalus ir gatavus gaminius pristatys ir į Vakarus. Galų gale, Kinija jau ne pirmus metus diversifikuoja savo energijos šaltinius, tiesdama naftos ir dujų vamzdynus per kaimynines šalis, tokias kaip Mianmaras, Rusija ir Kazachstanas, kad išvengtų priklausomybės nuo vandenynų maršrutų. Tačiau elektrifikuota Kinija atsidurs visiškai naujoje derybų pozicijoje.
Kinijos energijos vartojimas ištisus dešimtmečius turėjo įtakos jos diplomatiniams ryšiams. Ji tapo aktyvesne žaidėja Artimuosiuose Rytuose – kur jai pavyko išvengti politinių keblumų, subalansuojant santykius su Iranu, Saudo Arabija ir Izraeliu, – ir įžengė į Venesuelą bei Sudaną, pumpuodama užjūrio plėtros lėšas į iškastinio kuro gamybą. Vėlai pradėjusi rimčiau investuoti į angliavandenilius, Kinija negalėjo konkuruoti nusistovėjusiose jurisdikcijose, taigi žengė ten, kur kiti nedrįso, aiškina Xuanli Liao, tarptautinių santykių ir energetinio saugumo studijų lektorė Škotijos Dandžio universitete.
Užmanymas ne visada klostėsi pagal planą. Kai kurios investicijos pasirodė skubotos ar neprotingos, o kai kurias politines krizes buvo keblu suvaldyti. Juaniais vertinama nafta išlieka nedidele pasaulio naftos rinkos dalimi, nepaisant Kinijos pastangų prasibrauti į žaliavų prekybą, kurioje dominuoja doleriai. Idėja, kad naftos telkinių ir gamintojų akcijų valdymas ženkliai padidins saugumą, pasirodė klaidinga.
Pekino diplomatija nėra skirta vien išteklių poreikiui patenkinti. Kinijos Arkties politika siekia užsitikrinti galimybes naudotis alternatyviais laivybos keliais ir platesne geopolitine įtaka – ne tik nafta, dujomis ar retais mineralais. Afrikoje ji laimėjo ne tik naftą, bet ir politinę paramą savo pretenzijoms į Taivaną. Kinijos teritorinės pretenzijos Pietų Kinijos jūroje taip pat nėra susijusios tik su nafta ir dujomis. Tačiau energetikos klausimai, tokie svarbūs nacionaliniam saugumui, visada yra kažkur šalia. Energetika yra tarptautinių santykių klijai, net jei pati Kinija stato ir prižiūri branduolines jėgaines ar finansuoja anglies energiją.
Tie klijai kinta. Pasaulinis perėjimas prie žaliosios ekonomikos reiškia įvairias naujas medžiagas ir pramonės procesus. Mums dar kurį laiką gali reikėti naftos, dujų ir akmens anglies, bet taip pat daugiau vario, nikelio, kobalto, ličio, grafito ir net retųjų mineralų – atsinaujinančiai energijai, akumuliatoriams ir šuoliui į elektrifikaciją užtikrinti.
Tai transformuos ryšius, saistančius Kiniją su jos tiekėjais, net jei artimiausiu metu, kaip pažymi Erica Downs iš Kolumbijos universiteto Tarptautinių ir viešųjų ryšių mokyklos Pasaulinės energetikos politikos centro, reikalingi energijos kiekiai reiškia, kad ji turės kliautis tokiomis kompanijomis kaip Saudo Arabijos „Aramco“, Rusijos „Rosneft“ ir Brazilijos „Petrobras“. Nors kai kurios šalys, kaip antai Jungtiniai Arabų Emyratai, siekia diversifikuoti energiją ir naudoti saulės išteklius, užmegzdami su Kinija alternatyvius ryšius, tai daro ne visi.
Kinijos santykiai su Europa ir JAV taip pat gali pasikeisti. Kinija pagamina 4 proc. pasaulio naftos ir apytikriai panašią dalį gamtinių dujų. Kita vertus, ji išgauna beveik 60 proc. pasaulio retųjų mineralų, naudojamų įkraunamuose elektromobilių, lazerių ir vėjo jėgainių akumuliatoriuose, ir daugiau jų apdoroja. Kinija yra absoliučiai didžiausia aliuminio gamintoja, be to, dominuoja grafito, naudojamo saulės kolektoriuose ir baterijose, gavyboje. Pekinas kontroliuoja ir mažiau žinomus mineralus, tokius kaip skandis, germanis ir volframas – visi jie yra Europos Sąjungos išteklių, turinčių didžiulę ekonominę reikšmę ir galinčių susidurti su tiekimo sutrikimais, sąraše. Vakarų vyriausybės tik dabar pradeda suvokti savo pačių pažeidžiamumą.
Kinijai taip pat kyla iššūkių. Visų pirma, vadovauti šalies strategijai turint saują nacionalinių naftos kompanijų yra lengviau, nei valdyti dešimtis įmonių ir derėtis su galybe valstybių gamintojų. Teks patobulinti biurokratų ir diplomatų technines galimybes, sako Michalas Meidanas iš Oksfordo energetikos studijų instituto. Norint kontroliuoti, vien turėti nepakanka.
Gali atsirasti ir naujų konfliktų šaltinių. Hidroenergija – esminė 2060-ųjų plano, skirto užtikrinti anglies dvideginio neutralumą, kryptis. Upių tvenkimas – greitas būdas pagaminti švarią energiją, o Kinija jau dabar valdo daugiau nei ketvirtadalį visų pasaulio hidroenergetinių pajėgumų. Tačiau Kinijos geografinė padėtis (šalis įsikūrusi kritinių vandens kelių, tokių kaip Mekongas bei upės, atitekančios iš Tibeto plynaukštės, aukštupyje) gali tapti problema jos žemupio kaimynams.
Nors nėra aišku, ar labiau savimi pasitikinti ir nepriklausoma Kinija pasaulinėje arenoje elgsis kitaip, Pekinas yra pasiruošęs energetikos ateičiai. Jo pavyzdžiu turėtų pasekti ir likęs pasaulis.
