Po koronaviruso karantino visoje Europoje nuotolinis darbas tapo gyvenimo būdu, kurį daugelis norėtų tęsti ir toliau. Tačiau daugiau nei 1 milijonas žmonių, kurie gyvena vienoje šalyje, bet dirba kitoje, bei jų darbdaviai susiduria su potencialiai daug kainuosiančiu galvos skausmu.
Darbuotojų atlyginimai gali sumažėti tūkstančiais eurų per metus, o įmonių personalo išlaidos išaugti dešimtimis tūkstančių dėl krūvos įvairiausių mokesčių ir socialinio draudimo taisyklių, galinčių pridaryti skolų kitoje šalyje.
Imkime vieno Prancūzijoje gyvenančio, bet dirbančio už sienos Ženevoje IT specialisto pavyzdį. Pagal įstatymus jis moka mokesčius Šveicarijoje, nebent dirbtų ir Prancūzijoje. Jei taip, jis ir jo darbdavys rizikuoja gauti dvi sąskaitas – iš skirtingų mokesčių ir socialinio draudimo režimų.
Apskaitos firma „Ernst & Young“ tokį nuotolinio ir tarpvalstybinio darbo derinį įvardijo kaip „tobulą audrą“.
Mokesčių administracija „tikrins, ar kompanijos įgyvendina darbo iš namų politiką, o tada seks šiuos žmones“, sako Elsa Gardel, „Ernst & Young“ mokesčių specialistė.
Londono bankininkams, kurie Didžiosios Britanijos karantiną pralaukė užsienyje, buvo liepta sugrįžti namo, nes jiems ir jų darbdaviams gali kilti problemų su Jungtinės Karalystės Iždu.
Jų kolegoms Frankfurte, Ciuriche ir Milane tai kol kas negresia, nes Vokietija ir Italija susitarė su Šveicarija panaikinti bet kokią įtaką mokesčiams dėl darbo užsienyje pandemijos metu. Mokesčiai automatiškai peržiūrimi kiekvieną mėnesį.
Tačiau Prancūzijos susitarimai su Liuksemburgu ir Šveicarija – dviem tarptautinio verslo centrais – galioja tik iki šių metų pabaigos, praėjusią savaitę pratęsus juos dar keturiems mėnesiams.
Dienos, kai dėl „Covid-19“ grėsmės buvo dirbama iš namų, bus „laikomos dirbtomis toje valstybėje, kurioje paprastai vykdoma veikla“ ir atitinkamai apmokestinamos, teigiama Prancūzijos finansų ministerijos pranešime, paskelbusiame sutarties su Šveicarija pratęsimą. Kitų metų planų ministerija nekomentavo.
Įprastomis aplinkybėmis Europos darbuotojams leidžiama nudirbti mažiau nei ketvirtadalį darbo kitoje šalyje (iš esmės ne daugiau kaip vieną dieną per savaitę), nemokant tos šalies socialinio draudimo įmokų. Jei šios taisyklės vėl taptų norma, patogumas dirbti arčiau vaikų ir be kasdienio keliavimo į darbą būtų prarastas.
Tai kelia problemų tokioms kompanijoms kaip vaistų gamintojas „Novartis AG“, kurio bazė Bazelyje ribojasi ir su Vokietija, ir su Prancūzija.
„Jei pasirenkame gyventi ne toje šalyje, kurioje dirbame, tai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių – įskaitant ribotą lankstumą“, – „Bloomberg“ sakė Stevenas Baertas, „Novartis“ žmogiškųjų išteklių vadovas.
„Mokėkite Prancūzijoje“
Nors kompanijų vadovai nerimauja dėl išlaidų, pagunda nutraukti pandeminius mokesčių paktus gali tapti pernelyg didelė, kad valdžios institucijos galėtų prieštarauti – juo labiau, kai ekonomikos bando atsigauti, o valstybių iždai tuštėja. Prancūzijos miesteliai, esantys netoli Ženevos – pamėgti tarpvalstybinių darbuotojų – mato pajamų potencialą.
„Jei jie dirba Prancūzijoje, tegu ir mokesčius moka Prancūzijoje“, – pabrėžia Hubertas Bertrand’as, San Ženis Puiji miestelio, kurio du trečdaliai darbo jėgos dirba Šveicarijoje, meras.
Apskaitininkai įmonėms rekomenduoja parengti lanksčias darbo programas, kurios neprieštarautų įstatymams, tačiau tai gali būti labai sudėtinga.
Jei Prancūzijoje gyvenančio IT specialisto darbovietė persikelia į netoliese esantį Šveicarijos Lozanos miestą, mokesčius jis turės mokėti ne Šveicarijoje, o Prancūzijoje. Be to, Prancūzijoje egzistuoja skirtingi socialinio draudimo įmokų tarifai, kurie, pasak „Ernst & Young“, skirtingoms pramonės šakoms gali skirtis.
Viskas dar labiau užsivelia, jei darbuotojas paaukštinamas į vadovo pareigas ir pasirašo sutartį būdamas namuose Prancūzijoje. Tai padidina galimybę jų gyvenamąją vietą, kalbant apskaitininkų žargonu, laikyti „nuolatine buveine“, o tai iš esmės reiškia, kad jo darbdaviui Šveicarijoje teks mokėti Prancūzijos pelno mokesčius.
„Dar prieš pandemiją daugelis kompanijų, nustačiusių lanksčius darbo grafikus, svarstė, kad jiems reikės specifinių gairių tarpvalstybiniams darbuotojams, norint išvengti papildomų išlaidų, – teigia Davidas Wigersma iš Lozanoje įsikūrusio „Deloitte SA“. – Pandemija šias diskusijas gerokai paspartino.“
