Dabar Amerikos banko ekonomistas Ethanas Harrisas pabrėžia, kad tualetinio popieriaus kaupimo strategija tapo pasauline ta prasme, kad vis daugiau įmonių perka būtiniausias medžiagas, komponentus ir žaliavas, kad galėtų suvaldyti galimus ateities tiekimo trikdžius ir tvarkytis su atgimstančia paklausa.
„Pasaulinių tiekimo grandinių užsikimšimas ilgainiui, kai nublanks pastarieji sukrėtimai, turėtų palengvėti, tačiau pagrindinė problema yra stipri paklausa ir mažas atsargų kiekis. Naujos technologijos, tokia kaip sekimo sistemos, leido kompanijoms sukaupti labai mažai atsargų. Tai puiku ramiais laikais, tačiau dėl to sistema tampa labai pažeidžiama vykstant sukrėtimams.
Dar blogiau, susidūrusios su stygiumi kompanijos pradeda dvigubinti užsakymus, siekdamos užtikrinti, kad išliks aukštai eilėje. Tai būtų verslo sektoriaus atitikmuo prekybos centrų ištuštinimui artėjant uraganui arba benzino bei tualetinio popieriaus kaupimui sulig pirmąja užuomina apie galimą trūkumą.“
Ir tai ne vienintelis panašus pastebėjimas. Praėjusios savaitės pabaigoje paskelbtoje žaliavų ataskaitoje Nicholaso Snowdono vadovaujami „Goldman Sachs“ analitikai nurodė, kad Kinija „nebėra marginalus pirkėjas, diktuojantis kainą, kaip tai vyko pastaruosius du dešimtmečius, nes ją dabar išstumia Vakarų vartotojai“.
Vakarų ekonomika vis labiau panašėja į Kiniją praeityje: ji kaupia didžiules būtinųjų prekių atsargas, kad apsisaugotų nuo kainų šuolių ir stygių. Ir nors „Goldman“ analitikai savo ataskaitoje tikrai neminėjo tualetinio popieriaus, mintis panaši. Paklausa gerokai viršijo pasiūlą dėl paranojiškų vartotojų užsakymų ir tiekėjų galimybės padidinti gamybą. Šiaip ar taip, dauguma įmonių pastaruosius metus tobulino „tada, kada reikia“ tiekimo grandinių idėją.
Taigi, ką ekonomikai reiškia naujoji paklausos diktuojamo kaupimo strategija? Kaip pabrėžia Amerikos banko ekonomistai, tai reiškia, kad turėtume apsvarstyti pasiūlos trūkumo poveikį ekonominiams duomenims, užuot įsivaizdavę, kad ši veikla – grynai paklausos funkcija.
„Ribotos pasiūlos pasaulyje turėtume permąstyti, kas yra „silpni“ arba „stiprūs“ duomenys. JAV būsto rinka siūlo puikų pavyzdį. Dar neseniai visi būsto rodikliai klestėjo, o pardavimai, statybos ir kainos buvo stiprios. Per pastaruosius kelis mėnesius toliau auga tik kainos: medžiagų trūksta, atsargos mažos. Taigi veiklos sulėtėjimas yra ne silpnumo ženklas: jis liudija, kad auga kainos, o ne kiekis. Šiomis aplinkybėmis nėra aišku, kodėl Federalinis rezervų bankas ir toliau kiekvieną mėnesį perka hipoteka užtikrintus vertybinius popierius už 40 mlrd. dolerių.
Kitas pavyzdys – JAV darbo rinka. Svarbu atidžiai išnagrinėti ataskaitas, kad būtų galima įvertinti pasiūlos stygiaus vaidmenį. Be to, neužtenka žvelgti į darbo vietų augimą – reikia atsižvelgti ir į atlyginimus. Balandžio mėnesio ataskaita buvo sutikta su dideliu nusivylimu. Tačiau ji iš tiesų rodė mėnesio nominalių pajamų padidėjimą. Sudėjus 0,18 proc. darbo vietų padidėjimą, 0,3 proc. pailgėjusį darbo laiką (nuo 34,9 valandos per savaitę iki 35,0) ir 0,70 proc. išaugusį darbo užmokestį, nominalios pajamos padidėjo 1,17 proc. arba beveik 15 proc. metinės normos.“
Derėtų to nepamiršti, kai šį penktadienį pasirodys ne žemės ūkio darbuotojų darbo užmokesčių ataskaita.
