aA
Pasidairykime po Vakarų pasaulį. Kurios šalies politika atrodo labiausiai pakrikusi? Praeityje mūsų akys būtų instinktyviai krypusios į Pietų Europą. Atėnų, Madrido ir Romos politikai išties nesėdi rankų sudėję, bet jeigu ieškote visiškos disfunkcijos, ją rasite tik dviejose vietose: Vašingtone ir Londone.
Donaldas Trumpas susitinka su Theresa May
© AFP / Scanpix

Amerikos vyriausybė ilgą šių metų tarpsnį buvo uždaryta, o dabar prezidentas Donaldas Trumpas įsivėlė į ginčą su Kongresu dėl to, ar ties Jungtinių Valstijų pietiniu pasieniu nereikėtų skelbti nacionalinio masto kritinės padėties. Didžiosios Britanijos vyriausybė lyg ir svyra prie „Brexit“ – su girtuoklio ant apledėjusio kelio koordinacija. Jei niekas nepasikeis, Jungtinė Karalystė po penkių savaičių iškris iš Europos Sąjungos.

Ar tai yra „anglosferos“ pabaiga? Beveik keturis dešimtmečius Amerika ir Didžioji Britanija liaupsino atvirų rinkų, globalizacijos ir asmeninės laisvės privalumus. Dabar tas balsas arba susitraukė iki murmėjimo, arba plėšia visiškai naują dainą. Jis dar nenutildytas, tačiau svyruojanti partnerystė, iki šiol dirigavusi kone viso pasaulio orkestrui, kelia grėsmę – ir ne tik anglakalbiams kraštams. Jums gali ir nesinorėti sureikšminti anglofonų, tačiau visi, kam rūpi laisvė ir teisinė valstybė, turėtų melstis, kad jie būtų išklausyti.

Kalbant apie „anglosferą“ ir anglofoniškąjį pasaulį, angliškai kalba mažiau nei penktoji pasaulio dalis; visų pirma tai – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vis dėlto „anglosfera“ apibrėžia šį tą gerokai galingesnio ir fundamentalesnio nei tradiciniai dviejų valstybių „ypatingi santykiai“.

Prieš pusę šimtmečio Didžioji Britanija buvo neabejotinai artimiausia Amerikos sąjungininkė, puoselėjanti tvirtus istorinius, karinius ir asmeninius ryšius bei bendrą antipatiją komunizmui ir Sovietų Sąjungai. Vis dėlto kažin, ar jų santykiai buvo fundamentalūs. Aštuntajame dešimtmetyje Didžioji Britanija buvo ir kairuoliškesnė, ir ne tokia sėkminga kaip Amerika; kita vertus, Jungtinės Valstijos, šlubuojančios per Vietnamą ir Votergeitą, taip pat neatrodė itin įkvepiančios.

Visa tai pasikeitė devintajame dešimtmetyje su Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher atėjimu į valdžią. Anglosfera transliavo žinią, o pasaulis klausėsi: tokie žodžiai kaip „privatizavimas“ ir „dereguliavimas“ tapo įprasti – iš pradžių Vakaruose, o vėliau ir kylančiose buvusiose komunistinėse valstybėse. Kaip kartą pasakė Victoras Hugo: „Niekas negali sustabdyti idėjos, kuriai atėjo laikas“, taigi globalizacija šoko į priekį, skatinama tiek technologijos, tiek ir ideologijos. Tony Blairas ir Billas Clintonas; Blairas ir George'as W. Bushas; Davidas Cameronas ir Barackas Obama – visi jie buvo jauni ar apyjauniai pranašai, su įvairiu arogancijos laipsniu aiškinantys žmonėms, ką daryti.

Vėlgi, Jungtinės Valstijos buvo didesnė ir įtakingesnė partnerė; Didžiosios Britanijos ekonomika mažesnė nei Kalifornijos, o bendrasis gynybos biudžetas nesiekia nė pusės JAV karo laivyno dydžio. Tačiau tai, kad Amerika turėjo partnerę, kalbančią ta pačia kalba (visomis prasmėmis), buvo didžiulė aljanso stiprybė. Didžioji Britanija suteikė anglosferai balsą Europos Sąjungoje (prancūzų dejones dėl „disnėjifikacijos“ ir „le défi américain“ palaipsniui išstūmė skundai anglosaksišku kapitalizmu ir „mondializacija“). Didžioji Britanija įnešė ir daug švelnios galios. Svarbiausi jos indėliai – pasaulinė žiniasklaida, „Oksbridžas“ ir, žinoma, Londonas – komercijos centras, konkuruojantis su Niujorku finansais ir kosmopolitiškumu.

Palaipsniui anglosfera virto prezumpcija. Kai kurios šalys nekentė jos nešamos žinios; daugelis norėjo pritaikyti ją prie savo poreikių arba atidėti. Nepaisant to, šioji prezumpcija – net ir tokiose jai priešiškose vietose kaip Briuselis ir Pekinas – nori nenori virto susitaikymu, kad dauguma šalių, jeigu nori gyventi gerai, privalo „suanglėti“. Pripažinimas, kad Silicio slėnis yra apkėtęs visas technologijas, tik padidino šį neišvengiamumo jausmą.

Žvelgiant atgal, ši prezumpcija buvo kur kas labiau pažeidžiama, nei kas nors galėjo pagalvoti. Nors Rugsėjo 11-osios išpuoliai iš pradžių suvienijo pasaulį už anglosferos ribų, idėja, kad Didžioji Britanija ir Amerika yra teisingoje istorijos pusėje tapo negailestingai kvestionuojama po kruvinos Irako mėsmalės, Gvantanamo siaubų, o vėliau ir kreditų krizės. Negana to, Kinijai ir toliau augant, pasigirdo konkuruojanti pergalės melodija, ypač patraukliai skambanti besivystančioms pasaulio valstybėms: „Pekino konsensusas“ propagavo idėją, kad autoritarizmas skatina klestėjimą kur kas labiau nei chaotiškas „laissez faire“.

Ir vis dėlto anglosfera išsilaikė nesubyrėjusi iki 2016 m. Tada nutiko „Brexit“, beveik visiškai užtildęs Didžiąją Britaniją. „Brexit“ išlaisvino ne tik beprotišką, viską aplinkui ryjantį chaosą. Apsivertė pats suvokimas, kad Didžioji Britanija – liberali, į išorę orientuota šalis. Nepaisant keleto „Brexito“ šalininkų, įsivaizduojančių Londoną ateityje kaip laisvosios prekybos Singapūrą ant Temzės, judėjimo pagrindas – mažieji provincijos anglai, bijantys visokių neaiškių užsieniečių. Didžioji Britanija iš besivystančio pasaulio mokytojos pavirto į išmaldos prašinėjančią elgetą: kai Theresa May nuvyksta į Afriką, ji ten maldauja prekybinių sandorių. Išdidi „Rolling Stones“ tėvynė tapo panaši į puolusią „Like a Rolling Stone“ heroję: „Dabar tu nebekalbi garsiai / Dabar tau nebėra kuo didžiuotis…“

Dar didesniu smūgiu tapo Donaldo Trumpo atėjimas į valdžią. Niekas negalėtų apkaltinti JAV prezidento dainuojant per tyliai ar vaikštant nuleidus galvą; problema – toji daina, kurią D. Trumpas traukia iš visų plaučių. Šiuo metu anglosferai vadovauja žmogus, kuriam ne prie širdies globalizacija, kuris veržiasi išstoti iš praktiškai visų pasaulinių organizacijų ir grasina apsaugoti savo šalį, aptverdamas aukšta siena. Švelni galia neturi jam jokios vertės. Jis nesupranta Laisvės kalbos. Praeityje Amerika buvo kaltinama arba veidmainyste – nacionalinio intereso slėpimu už žodžio „laisvė“, – arba naivumu. Dabar Amerika išsirinko prezidentą, kuris retai mini laisvę ar žmogaus teises, ir kurio šūkis yra paprastas kaip dukart du: „Pirmiausia Amerika.“ Pribloškiantis pokytis.
Blogiausia tai, kad anglosfera nebėra itin populiari net tarp pačių anglų. Užuot laikę globalizaciją „savo“ judėjimu, daugelis britų ir amerikiečių ją sieja su nesąžiningu elitu, trypiančiu Džoną Bulį ir Dėdę Semą. Tik pažiūrėkite, kaip Theresa May atakuoja šiuos „piliečius be tėvynės“, arba kaip Alexandria Ocasio-Cortez džiūgauja, kad „Amazon“ pasitraukimas iš Niujorko – ženklas, kad niujorkiečiai laimėjo prieš „korporacijų godumą, darbuotojų išnaudojimą ir turtingiausio žmogaus pasaulyje galią“. Kaip ir Jeremy Corbynas, Didžiosios Britanijos opozicinės leiboristų partijos lyderis, AOC svajoja nugabenti savo šalį atgal į aštuntajį dešimtmetį – prieš tai, kai R. Reaganas ir M. Thatcher viską sugadino.

Tai ir gerai, pasakytų kai kurie. Kuo mažiau pasaulyje bus susireikšminusių anglofonų, tuo ramiau bus žmonėms. Tačiau apsvarstykime ir netiesioginę žalą. Vieta scenoje, kurią anksčiau užėmė Amerika ir Didžioji Britanija, šiuo metu nėra užpildyta padorių Europos socialdemokratų, tokių kaip Emmanuelis Macronas; vietoj to į priekį išsiveržė autokratai, skleidžiantys suklastotas naujienas. Pasaulyje, kuriame dominuoja „Pirmiausia Amerika“, visų frakcijų tironai nė nesivargina kalbėti apie laisvę. Ekonominiu požiūriu laisvoji prekyba nuvertėjusi. Įsitikinimai, kuriuos propagavo anglosfera, apskritai paėmus buvo naudingi, nes padėjo ištraukti iš skurdo milijardus žmonių. Pasaulinės institucijos ir įstatymai, kuriuos rėmė anglosfera, padėjo išsaugoti taiką.

Belieka viltis, kad anglosfera dar atsigaus. Atkreipkite dėmesį, kad aštuonios iš dešimties didžiausių pasaulio kompanijų yra amerikietiškos. Anglosfera ir toliau dominuoja aukštojo išsilavinimo, technologijų ir finansų srityse. Kinija iš lėto verčiama atverti savo rinkas. Piktdžiugą, kurią kontinentiniai europiečiai po Didžiosios recesijos puoselėjo Volstryto ir Londono atžvilgiu, pakeitė aimanos dėl jų pačių bankų pažeidžiamumo ir euro zonos. Ir neskubėkime nurašyti laisvės patrauklumo: pasidairykime po besivystantį pasaulį, ir pamatysime, kad autokratų entuziazmas dėl Pekino konsensuso, regis, nepersidavė jų šalių gyventojams. Kas žino? Galbūt vidurinioji kinų klasė dar atras demokratijos ir atstovavimo poreikį. Žinoma, anglosferos politika irgi gali pasikeisti: yra vilties, kad Donaldas Trumpas nebus perrinktas naujai kadencijai, ir net jeigu „Brexito“ atšaukti nepavyks, lieka nemenkas šansas, kad pasiseks išvengti tiek chaotiško išėjimo be susitarimo, tiek J. Corbyno pirmininkavimo.

Ir vis dėlto – jeigu išgijimas įmanomas, jis turi įvykti kuo greičiau. Istorija nelaukia, kol disfunkcinės valstybės išspręs savo problemas. Idėja, kurios laikas atėjo, netrukus gali tapti idėja, kurios laikas praėjo: seni keliai iš tiesų „greitai sensta“. Anglosfera pakeitė pasaulį dėl daugybės priežasčių, tačiau viena iš jų ta, kad ji išlaikė pagreitį. Tikėkimės, kad netrukus ji vėl jį atgaus.

Johnas Micklethwaitas yra „Bloomberg News“ vyriausiasis redaktorius.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(54 žmonės įvertino)
4.5000
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ulanovui asmeniškai dėkojęs Jasikevičius: svarbiausia – nepulti išradinėti dviračio specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo

Iš skurdžių – į turtuolius. Prieš dvi dienas rezultatyvumo antirekordus fiksavęs Kauno...

Lietuviai parodė, kaip savarankiškai įsirengė butą: nuomininkai dėl jo rikiavosi į eilę (43)

Įsirengti būstą taip, kad jis išsyk taptų jaukiais namais – tai ne tik nelengva ir atsakinga...

„Žalgiris“ įspūdingai smogė atgal – šį sezoną pirmasis triumfavo „Fenerbahče“ tvirtovėje (733)

Eurolygos atkrintamosiose varžybose Kauno „Žalgiris“ iškovojo pirmą pergalę ir pirmą kartą...

Milda Sabienė: jei mylite savo vyrus, atostogos turėtų būti tokios (72)

Neseniai vykusioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ savo pranešimą skaitė ir...

Adamkaus paramos svoris: kiek balsų ji nulems? (294)

Reitingai turi savybę greitai nukristi, kam nors netikėtai išaiškėjus, o auga jie lėtai ir...

Valdas Adamkus sako jau apsisprendęs, už ką balsuos: būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad tai ne jis (321)

Nors iki Prezidento rinkimų Lietuvoje liko vos kelios savaitės, kadenciją baigęs Prezidentas...

Estijos prezidentės ir Putino susitikimas – slaptos Rusijos strategijos dalis? (848)

Daugeliui užsienio politikos ekspertų Estijos prezidentės susitikimas su Vladimiru Putinu pasirodė...

Košmariška poros naktis krokodilų pelkėje: išgyveno tik per stebuklą (12)

Nutolusioje Australijos šiaurės vietovėje, kurioje knibžda krokodilai , išgelbėta australų...

Verkių rūmuose – ištaigingas Egidijaus Rainio ir Lilijos Larionovos kolekcijų pristatymas (6)

Ketvirtadienio vakarą sostinės Verkių architektūriniame ansamblyje dizainerių duetas Lilija...

Laimingas nelaimėlis: plaukti nemokantis vyras 133 dienas išgyveno atvirame vandenyne (8)

Poonas Limas gimė 1918 metais ir buvo niekuo neišsiskiriantis jaunuolis. Tiesa, jis buvo prastas...