Kita vertus, pastaruosius 17 metų nesumokėtų studentų paskolų augimas buvo visiškai nuspėjamas ir jau pakilo iki 1,5 trilijono dolerių:
Sunku būtų rasti tiesesnę diagramą. Ši tendencija, suprantama, pakurstė nacionalines diskusijas apie studentų paskolas ir paskatino demokratų kandidatus į prezidentus, tokius kaip Masačusetso senatorė Elizabeth Warren ir Vermonto senatorius Bernie Sandersas, paversti skolų už mokslus panaikinimą savo ekonominių platformų ramsčiu. Kas laukia jaunų amerikiečių, užsikrovusių sunkią skolų naštą, žinome visi: mažėja būstų savininkų procentas, traukiasi smulkusis verslas, santuoka atidedama, o turėti vaikų išvis nebesinori.
Tačiau šis vaizdas nėra pilnas. Nors augimas atrodo absoliučiai linijinis, priežastys ėmė keistis beveik prieš dešimtmetį.
Naujų studentų paskolų apimtys po 2012 m. pasiekto apogėjaus (115 mlrd. dolerių) sumažėjo 8 proc., įskaitant staigų 24 proc. sumažėjimą tarp bakalauro studijų studentų, praėjusios savaitės pabaigoje paskelbtoje ataskaitoje nurodo „Moody's Investors Service“.
Remiantis kredito vertintojo duomenimis, nuo 2010 iki 2018 m. bakalaurantų skaičius sumažėjo daugiau nei milijonu, ir ne atsitiktinai. Stojančiųjų į koledžus skaičius mažėja, nes JAV ekonomika yra stipri, o pelno siekiančios institucijos sulaukia atidaus patikrinimo. O tie, kurie ir toliau skolinasi, teigia „Moody‘s“, turi „didesnį pajamų augimo potencialą“.
Tai kaip tada paaiškinti vis didesnę skolų naštą? Paprastai: skolininkai negrąžina to, ką yra skolingi. Ar bent jau neskuba grąžinti.
Kad ir kaip pjaustytum šiuos duomenis, tendencija stulbina. Imkime pavyzdžiu skolininkus, kurie per finansinę krizę mokėsi mokykloje (jų skolos grąžinimo įsipareigojimai prasidėjo 2010–2012 m.). Anot „Moody‘s“, maždaug pusė iš jų per penkerius metus nepadarė jokios pažangos mažindami paskolos likutį.
Tai sutampa su Niujorko federalinio rezervų banko spalio mėnesio ataskaita, kurioje nurodoma, jog vos 36 proc. paskolų gavėjų per praėjusius metus bent truputį sumažino paskolos likutį. Apskritai, per pastarąjį dešimtmetį kiekvienais metais grąžinama paskolos dalis vidutiniškai siekė vos 3 proc.
Tai, be abejo, labai maža procentinė dalis – mažesnė už dabartines fiksuotas federalinių paskolų palūkanų normas: 4,53 proc. bakalaurantams ir 6,08 proc. magistrantams. Taigi skolininkai, galima sakyti, nepajudina nė piršto, kad grąžintų skolą.
Ir tai dar ne istorijos pabaiga. Nes viena iš priežasčių, kodėl skolos grąžinimo procentas yra toks žemas, yra tyčinis delsimas.
Daugelis universitetų absolventų naudojasi pajamomis paremtais grąžinimo planais (angl. income-driven repayment, IDR), kurie po finansų krizės išpopuliarėjo kaip būdas padėti žmonėms tvarkyti savo įsiskolinimus. Dažniausiai skolininkams nustatomos būtinosios mėnesinės įmokos, pagrįstos procentine diskrecinių pajamų dalimi: tikra malonė tiems, kas neturi gerai apmokamų darbų. Keturios iš penkių „Moody‘s“ paminėtų programų įtraukia atleidimą nuo skolos po 20–25 metus tvarkingai atliktų mokėjimų.
Tokia tendencija „apčiuopiamai sumažina grąžinimo tempus – iš dalies todėl, kad daugelio skolininkų IDR mokėjimai nesiekia per mėnesį sukauptų palūkanų sumos, todėl paskolos likutis vis auga, nors skolininkai ir atlieka reikiamus mokėjimus“. Daugiau nei pusė skolininkų, skolingų daugiau nei 200 000 dolerių, naudojasi IDR programomis, tačiau jomis naudojasi tik 5 proc. tų, kurie skolingi mažiau nei 5000 dolerių, teigė „Moody's“.
Tai, kad skolininkų – ypač tų, kurie skolingi šešiaženkles sumas – mėnesinės įmokos yra mažesnės už palūkanas, savo ruožtu daro tiesioginį poveikį studentų paskolų turtu užtikrintų vertybinių popierių savininkams. Šį mėnesį „Wall Street Journal“ ta pačia tema paskelbė straipsnį, kurio antraštė skelbia: „Studentiška paskola paremtos obligacijos bus išpirktos tada, kai skolininkei sukaks 114 metų“.
Straipsnis šiek tiek sujauktas. Apibendrinant, viskas prasideda nuo 50-metės Julie Chinnock, kurios studentiška paskola siekia apie 250 000 dolerių. Ji, kaip ir jos bendraamžiai, dalyvavo IDR programoje. „Moody‘s“, 2015 m. perėjęs prie naujos metodikos, dėl kurios sulėtėjo grąžinimai, jau ketino nurašyti jos obligacijas, iš dalies paremtas atliktais mokėjimais. Tada turtu užtikrintų vertybinių popierių leidėjas ir investuotojai sutarė pratęsti terminą keliasdešimčia metų, kad išlaikytų aukščiausius reitingus.
Pastaraisiais metais į situaciją įsitraukė ir Vartotojų finansinės apsaugos biuras, susirūpinęs, kad „SLABS“ leidėjai gali suklaidinti studentų paskolų gavėjus, norėdami padidinti kredito reitingus.
Visa tai reiškia, kad studentų paskolų krizė yra kur kas sudėtingesnė nei kylanti tiesiai aukštyn, iš pažiūros nesustabdoma linija. Bendra suma, be abejo, stulbina, ypač atsižvelgiant į tai, kokia ji buvo vos prieš dešimtmetį. Nerimą kelia ir tai, kad didelė dalis JAV gyventojų nesugeba išbristi iš skolų. Tačiau apsvarstykime šiuos dalykus:
• Pagal infliaciją pakoreguotos bakalauro laipsnio įsigijimo išlaidos šiuo metu, lyginant su namų ūkių pajamomis, išlieka stabilios. Taigi, nors aukštojo mokslo išlaidos per paskutinius kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, pastaraisiais metais situacija ne tokia ir drastiška.
• Kaip jau minėta anksčiau, vis mažiau jaunų amerikiečių stoja į pelno siekiančias įstaigas ar bendruomenės koledžus, kuriuos pabaigus gali būti sunkiau gauti gerai apmokamą darbą, leidžiantį grąžinti studentišką paskolą.
• Be to, daugelis skolininkų tyčia sulėtina grąžinimo tempą, dažnai iki tiek, kad jų neapmokėtas likutis auga net įnešant sutartus mokėjimus.
Bendra paėmus, sunku tvirtinti, kad studentų paskolų gausėjimas pastebimai blogėja. Panašiau, kad skola visų pirma yra našta tiems, kurie lankė mokyklą tuo laikotarpiu, kai koledžų kainos smarkiai pakilo, o ilgalaikės ekonominės įsiskolinimo pasekmės buvo mažiau žinomos. Kadangi šiems skolininkams jau artėja geriausio uždarbio metai, nenuostabu, jog politikų pažadai atleisti nuo skolų jiems skamba taip viliojančiai.
