aA
Kartais sudėtinga atskirti draugą nuo priešo, net jei jis šalia. O jeigu imtume konkretų pavyzdį, – prezidentą Donaldą Trumpą (taip, žinau, buvau perspėtas to nedaryti), su tokia trumparegyste jis susidūrė per lapkričio 13 d. surengtą spaudos konferenciją su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
© Vida Press

Turkija, kaip visi žino, yra puiki NATO sąjungininkė ir Jungtinių Valstijų strateginė partnerė viso pasaulio mastu, – sakė jis. – Aš tikiuosi, kad mums ir toliau pavyks rasti bendrą dialogą, koordinuoti bendrus tikslus ir puoselėti gyvybiškai svarbius mūsų šalies interesus bei stabilią mūsų tautų draugystę“.

Neįtikėtinas meilikavimas iš lūpų žmogaus, kuris vos prieš mėnesį rašė tviteryje: „Kaip jau esu griežtai pasakęs, ir dabar noriu pakartoti: jeigu Turkija įgyvendins ką nors, ką dėl savo didžios ir neprilygstamos išminties laikyčiau ribų peržengimu, aš visiškai sužlugdysiu ir sunaikinsiu Turkijos ekonomiką (tą jau esu daręs!) Jie privalo, Europa ir kiti, būti budrūs...“.


Tad kas toji Turkija: draugė ar priešė? Šiuo metu atsakymas, deja, būtų dvejopas. Turkai pradėjo ataką prieš Amerikos geriausius sąjungininkus kare prieš „Islamo valstybę“ (IS), kurdų kovotojų dominuojamas Sirijos demokratinės pajėgas (SDF), ir įsigijo naujausias oro erdvės gynybos sistemas „S-400“ iš Rusijos.

Jungtinės Valstijos bei Europa sureagavo sankcijomis, įskaitant ir turkų išstūmimą iš Pentagono „F–35“ naikintuvų programos. Atsakydamas į kritiką dėl Turkijos vykdomo karinio puolimo Sirijos šiaurės rytuose, R.T. Erdoganas pagrasino atverti vartus į Europą sulaikytiems IS teroristams. Stovėdamas greta D. Trumpo, jis apkaltino JAV Kongresą pasitelkiant „istorinę raidą bei prielaidas“ siekiant „susprogdinti mūsų dvišalius savitarpio santykius“.

Tad kaip reiktų elgtis su tokiu pusiau draugu, pusiau priešu? Ieškodamas patarimų kreipiausi į Chucką Waldą, oro pajėgų atsargos generolą. Ch. Waldas, nusipelnęs Žydų instituto Amerikos nacionalinio saugumo padalinio mokslinis bendradarbis, yra ne kartą raginęs būti atsargiems santykiuose ir, kaip buvęs karinis pilotas, jis ypač nerimauja dėl Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos priklausomybės nuo Incirliko oro bazės pietinėje Turkijoje. Toji bazė, be karinių lėktuvų, (pagal turimus duomenis) turi apie 50 JAV priklausančių branduolinių bombų B61. Žemiau pateikiame šiek tiek paredaguotą mudviejų pokalbį:

Tobinas Harshaw: Generole, žinau, kad atsižvelgus į dabartinę įtampą tarp Turkijos ir Jungtinių Valstijų, jums kelia didelį susirūpinimą NATO buvimas Incirliko bazėje. Ar galėtume paaiškinti išsamiau?

Chuckas Waldas: Vadovaujama R. T. Erdogano, Turkija pastaruosius penketą metų tapo tikra rakštimi JAV pusei. Per 2014 metus Ankara kategoriškai atsisakydavo leisti JAV naudoti Incirliko bazę mūsų karinėms operacijoms prieš „Islamo valstybės“ (ISIS) teroristinę grupuotę, grėsmingai siaubiančią Siriją bei Iraką. Galiausiai po metus trunkančių raginimų turkai nenoromis nusileido; tačiau mums vis dar tenka taikstytis su jų pavieniais reikalavimais stabdyti operacijas. Kai 2016 metais buvo pamėginta įvykdyti perversmą, R.T. Erdoganas įsakė kelioms dienoms įšaldyti visus JAV aktyvus, ir tuo pačiu apkaltino mus organizavus bandymus jį nuversti.

Nors visa tai vyko prieš keletą metų, mes visai neseniai liudijome R. T. Erdogano įprastus grasinimus pulti mūsų sąjungininkus kurdus Sirijoje, nors tuo metu JAV pajėgos vis dar veikė tose teritorijose. Vėliau, kai mūsų kariai jau rengėsi trauktis, pasirodė pranešimų , esą turkų pajėgos apšaudo tas pozicijas. Todėl Turkijos veiksmai turėtų iškelti rimtą klausimą: ar JAV bei NATO pajėgoms derėtų likti Icirliko bazėje.

TH.: Jeigu NATO iškeltų šiuos savo pajėgumus, kur jie galėtų persikelti, kad nepakenktų Europos saugumui ar nesukeltų logistikos košmarų?

CW.: Prieš keletą metų turėjau skiltį viename laikraštyje, kur ne kartą raginau sukurti naują aerodromą Irake, konkrečiai, Kurdistano regioninės vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje, taip siekiant įveikti ISIS ir išstumti ją iš šalies.

Manyčiau, kad didžiausią JAV susirūpinimą šiuo metu kelia tas faktas, jog turime branduolinių pajėgumų Incirlike, kurie nebetarnauja tiems patiems strateginiams tikslams, kokius buvome iškėlę anksčiau. Atsižvelgdami į stiprėjantį antiamerikonizmą Turkijoje ir R.T. Erdogano ketinimus suartėti su Rusija, mums skubiai reikia perkelti šią ginkluotę. Idealiausia būtų, jeigu jų naujieji namai būtų Europos žemėje, vienas iš variantų galėtų būti Aviano oro bazė Italijoje. Ir logistikos požiūriu tokį sprendimą įgyvendinti neturėtų būti sunku.

Be to, Jungtinės Valstijos turi 39-ąjį aviacijos sparną Incirlike. Šias pajėgas taip pat derėtų perkelti, tarkim, į Kiprą ir Graikiją. Per pastaruosius kelerius metus graikai ypač audringai reikalauja stipresnio JAV karinių pajėgų dislokavimo ir vis dažniau išreiškia norą atlikti svarbesnį vaidmenį NATO. Todėl perkeliant 39-ojo oro sparną į graikų žemę vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai.

TH.: Vienas iš didžiausių NATO pasiekimų, be akivaizdaus tikslo apsaugoti Vakarų Europą nuo Sovietų Sąjungos, buvo neleisti Graikijai bei Turkijai įsikibti viena kitai į gerklę. Ar pajėgumų perbalansavimas, toks, kokį jūs prognozuojate, kelia pavojų išprovokuoti naujas, labai pavojingas varžytuves?

CW.: Pirmiausia, manyčiau, klaidingai įsivaizduojama, jog NATO išlaiko Graikiją ir Turkiją per saugų atstumą vieną nuo kitos. Iš tiesų 1964 metais tarp Atėnų bei Ankaros vos neįsiplieskė karas, bet dėl prezidento Lyndono B. Johnsono tiesioginės intervencijos. Po dešimties metų kariniai veiksmai prasidėjo, o NATO laikėsi nuošalyje, nes manė, jog penktasis straipsnis, abipusės gynybos paktas, nėra taikomas konfliktams tarp narių–valstybių. Šiandien Graikija daugybę kartų demonstravo NATO, jog gali būti “nauja jo pietrytine apsaugos tvirtove“, pavyzdžiui, vis dažniau rengdama karines pratybas, kurios kaskart yra didesnio masto ir sudėtingesnės. Dar niekad per pastaruosius penkerius metus Turkija nėra taip nutolusi nuo NATO.

Ar pajėgumų perbalansavimas per nauja išprovokuos įtampą? Sunku pasakyti, nes dabartinės įtampos nepavadinsi itin ledine, atsižvelgus į nuolatines Turkijos jūrinių pajėgų provokacijas Kipro vandenyse ir R.T. Ergodano reguliarius nusiskundimus dėl kai kurių Graikijos salų, įsikūrusių netoli Turkijos krantų, suverenumo statuso.

TH.: Žvelgiant plačiau, kaip Turkija galėtų likti NATO aljanse, jeigu ja negalima pasitikėti Incirlike?

CW.: Deja, tiesa ta, kad NATO neturi savo narių narystės sustabdymo ar išmetimo mechanizmo. Į šalį atidėjus Incirliką, matyti, kad Turkija jau pernelyg ilgai aktyviai veikia prieš NATO interesus, pavyzdžiui, pirkdama rusiškas „S–400“ raketų sistemas, nepaisydama pakartotinių perspėjimų.

Aš manyčiau, kad Turkijos pavyzdys turėtų pastūmėti NATO įvesti seniai lauktą sistemą, kuri padėtų spręsti tokius retus atvejus, kai narė demonstratyviai atsisako veikti pagal NATO vertybes ar – dar blogiau – kelia grėsmę organizacijos saugumo interesams.

TH.: D Trumpas išgyrė Turkijos indėlį NATO veikloje per trečiadienį surengtą spaudos konferenciją su R. T. Erdoganu. Kaip veiksmingai, jūsų nuomone, administracija sprendžia Turkijos klausimus? Ar manote, kad prezidentas atvėrė duris Turkijos puolimui į šiaurinę Siriją?

CW.: Tas faktas, kad Turkijos veiksmai kertasi su geriausiais JAV ir NATO interesais dėl Sirijos ir kurdų, suteikia mums papildomo pagrindo laikyti Turkiją atsakinga už jų veiksmus. Pavyzdžiui, „S–400/JSF“ klausimu mes neturėtumėme nusileisti nė per colį.

TH.: Na gerai, atidėkim Turkijos problemą į šalį; kokia didžiausia grėsmė Europai ir NATO aljansui šiuo metu, jūsų nuomone?

CW.: Rusija.

TH.: Ar NATO plėtra, įtraukiant posovietines valstybes naujojo tūkstantmečio pradžioje buvusi klaida? Tai, be jokios abejonės, pykdo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

CW.: Ne, tuo metu atrodė, kad tam yra tinkamas metas. Ilgainiui V. Putino veiksmai ir tikslai ėmė totaliai skirtis nuo JAV ir NATO interesų. Mes visi norėtume, kad situacija grįžtų į tą lygį, koks mums prieš kelerius metus – labiau bendradarbiavimu grįstu pasaulyje – atrodė normaliu. Būtina svarstyti nūdienos geopolitikos realijas, šalys, kurias laikėme savo sąjungininkėmis, arba bent jau draugiškomis partnerėmis, dabar jau dažnai tampa priešininkais.

TH.: Baigiant, dar vienas klausimas. Žinau, kad labai nerimaujate dėl klimato kaitos. Ar galėtumėte trumpai paaiškinti, kodėl pasaulinį atšilimą vertinate kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, ir kuo čia galėtų prisidėti konkrečiai kariuomenė?

CW.: Kiek daugiau nei prieš dešimt metų aš viešai pareiškiau JAV Senate, kad „klimato kaita turi potencialą sukelti dar neregėto masto ir dažnumo ilgalaikes gamtos ir humanitarines katastrofas“. Manau, kad ši tiesa tampa vis akivaizdesnė Jungtinėse Valstijose, – nepaliaujami miškų ir krūmynų gaisrai Kalifornijoje, krantus talžantys daug dažnesni ir galingesni uraganai, smarkūs potvyniai, siaučiantys vidurio vakarų valstijose, – čia šios baimės pildosi realiu laiku.

Pasaulio mastu klimato kaita jau kelia maisto bei vandens stygių visų pirma dėl audrų, potvynių, žemės ūkio paskirties dirvožemio praradimo. Tokio pobūdžio trūkumai neišvengiamai kursto masines migracijas, o šios, savo ruožtu, provokuoja politinius ginčus tarp gretimų tautų, Ligos, kurios anksčiau buvo aptinkamos tam tikrose vietovėse, gali pasklisti į kitas teritorijas, nes aplinkos sąlygos kinta. Gamtos ištekliams, būtiniems žmonių bendruomenėms, senkant, atviri konfliktai tarp valstybių tampa realia galimybe. Tai akivaizdu Pietų Kinijos jūroje, kur didėjanti konkurencija dėl teisių į angliavandenilių žvalgymą ir žuvų išteklių jau skelia žiežirbas tarp Kinijos ir jos kaimynių.

2008 metais aš dalyvavau atliekant Karinių jūrų pajėgų analizės centro tyrimą, kuriame buvo nagrinėjama nemažai problemų bei iššūkių, su kuriais, manoma, susidurs JAV ir kitos sąjungininkės dėl klimato kaitos padarinių. Nustatėme tiek sušvelninimo, tiek adaptacijos priemones, kurias, mūsų nuomone, Gynybos departamentas turėtų įgyvendinti. Jau pradeda ryškėti didelė dalis prognozuotų padarinių, juos įveikti bus brangu, tiek laiko, tiek dolerių išraiška.

Apskritai kalbant, Pentagonas turėtų rasti būdų, kaip sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį, pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir pasiruošti plataus spektro misijoms, kurioms inspiruos klimato kaita tiek čia, Jungtinėse Valstijose, tiek tarptautiniu mastu.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(155 žmonės įvertino)
4.3742

Top naujienos

Visiems laikams praleista proga: tai buvo viena didžiausių mūsų mokestinių klaidų (35)

Kiekvienų metų sandūroje norima tikėtis, kad kiti metai bus geresni ir viski rodikliai kitais...

Už lietuvių pamėgtus niekučius iš Kinijos teks susimokėti kur kas brangiau (45)

Nuo 2021 metų sausio 1 dienos visoje Europos Sąjungoje nebeliks pridėtinės vertės mokesčio...

Savaitės orai: pirmadienį gresia rekordas, vėliau bus blogiau (9)

Pirmadienį Lietuva pateks į galingo ciklono pietvakarinę šiltąją dalį. Dangumi plaukiantys...

Mirė iš oro uosto į ligoninę skubiai išgabentas 21-erių reperis Juice WRLD (1)

21-erių reperis Juice WRLD (tikrasis jo vardas Jarad Anthony Higgins), kuris išgarsėjo po muzikinio...

Ant branduolinio karo slenksčio: kodėl 2020-ieji gali tapti lemtingi (335)

Netikėtai kilus didelei tarptautinei krizei kurį laiką trunka apsižodžiavimai, raginimų sėsti...

Slovėnijos princas: neįtikėtinai žaidžiantis Dončičius pagerino pačiam Jordanui priklausiusį rekordą (3)

NBA pirmenybėse neįtikėtiną žaidimą demonstruojantis Luka Dončičius dar sykį įrašė...

Žydų gydytojas parodė dar nepažįstamą Aušvico pusę (127)

„ Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus...

Išskirtinį Europoje karaliavusios dinastijos atstovų veido bruožą nulėmė kraujomaiša: išnyko visa giminė (36)

Daugeliui karalių ir karalienių, priklausiusių Austrijos Habsburgų dinastijai, valdžiusiai...