Pasiklausęs JAV politinių debatų, galėtum pamanyti, kad amerikiečiai trokšta kuo labiau sumažinti turčių-skurdžių atlyginimų skirtumus. 2013 m. prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad nelygybė yra „mūsų laikų rykštė“. Arba kad ir senatorė Elizabeth Warren, kurios rinkiminė kampanija iš esmės pastatyta ant teiginio, jog ekonomika tarnauja turtingiesiems, bet ne amerikiečių daugumai.
Net prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos dienos vizija apie „amerikietiškas skerdynes“ su „rūdijančiais fabrikais, lyg antkapiai išbarstytais po visą mūsų šalies kraštovaizdį“ gali būti interpretuojama kaip argumentas sumažinti atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų.
Tad ar nenustebtumėte sužinoję, kad koreliacija tarp išmatuojamos pajamų nelygybės ir visuomenės susirūpinimo dėl nelygybės nėra stipri? Jei ką, per pastaruosius keturis dešimtmečius, kai pajamų nelygybė vis didėjo, visuomenės dalis, kuri manė, kad ji auga, netgi sumažėjo.
Pažvelkime į situaciją iš arčiau. „Harris“ apklausa respondentų kelis dešimtmečius klausinėjo, ar jie „jaučia, kad turčiai turtingėja, o skurdžiai vis labiau skursta“. Devintajame dešimtmetyje 76 proc. respondentų taip ir jautėsi. Po dešimtmečio su teiginiu sutiko 82 proc. Tačiau po 2000 m. teiginį palaikančių respondentų dalis nukrito iki 69 proc. Tai yra 16 proc. mažiau, nei dešimtajame dešimtmetyje, ir 9 proc. mažiau, nei per abu dešimtmečius.
Nors tuo laikotarpiu žmonės jautė, kad nelygybė mažėja, iš tiesų ji smarkiai augo. Pasitelkus standartinį socialinį mokslinį pajamų nelygybės matą, Gini koeficientą, apskaičiuojamą atėmus iš pajamų federalinius mokesčius ir pervedimo mokesčius – pajamų matą, kuriuo mėginama užfiksuoti namų ūkių disponuojamų išteklių srautą, skirtą leidimui ir taupymui – Kongreso biudžeto biuras nustatė, kad devintajame dešimtmetyje skirtumas tarp turčių ir skurdžių padidėjo 14 proc., o dešimtajame dešimtmetyje – 8 proc.
Nelygybė ir toliau plėtėsi, bet nuo 2007 m., kai prasidėjo pasaulinė recesija, o nelygybės tema staiga tapo pagrindiniu politiniu klausimu, pajamų skirtumas ėmė mažėti.
Žinoma, čia reikalingas tam tikras atsargumas. Sunku palyginti nelygybę ir viešąją nuomonę apie nelygybę. Esama daug įvairių abiejų dalykų matų, o šis straipsnis nesiekia pateikti išsamios analizės. Apklausų duomenyse pasitaiko daug triukšmo, į ekonominius pokyčius jie dažnai sureaguoja pavėluotai. O visuomenės nuotaikas gali lemti ne tik pajamų, bet ir turto nelygybė.
Vis dėlto šie baziniai statistiniai duomenys rodo, kad nėra stipraus ryšio tarp faktinės nelygybės ir visuomenės suvokiamos nelygybės. Tai puikiai dera su tuo faktu, kad nelygybė devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje apskritai nebuvo toks aktualus politinis klausimas, kaip pastarąjį dešimtmetį, nors būtent tais dešimtmečiais augo labiausiai.
Kaip tai paaiškinti? Vienas galimas būdas: atlyginimų augimas gali būti kur kas svarbesnis faktorius už faktinį turčių-skurdžių atskirties dydį, apibrėžiant tai, kaip visuomenė jaučiasi nelygybės atžvilgiu. Kai žmonės išreiškia susirūpinimą dėl nelygybės, jų susirūpinimą gali lemti ne tiek pats atotrūkis, kiek jausmas, kad atlyginimai, įskaitant jų pačių, sparčiai neauga.
Duomenys rodo, kad tai iš tiesų gali būti reikšmingas faktorius. Nuo devintojo iki dešimtojo dešimtmečio infliacijos atžvilgiu pakoreguotas valandinis tipinio darbininko atlyginimas sumažėjo 3 proc., o susirūpinimas dėl nelygybės išaugo. Tačiau po 2000 m. vidutinis darbo užmokestis padidėjo 11 proc., o susirūpinimas dėl nelygybės ženkliai sumažėjo, tuo pačiu augant turtingųjų ir vargšų atskirčiai.
„Harris“ apklausoje respondentų suvokimas, kad „turtingieji turtėja, o skurdžiai vis labiau skursta“ ėmė keistis 2000–2007 m., kai prasidėjo finansinė krizė. Ilgainiui jausmas, kad pajamų nelygybė auga, ženkliai sustiprėjo – nuo 73 proc. 2007 m. apklausoje iki 82 proc. 2015 m. Tačiau per tuos metus išmatuojama pajamų nelygybė iš tikrųjų sumažėjo, o atlyginimai išaugo.
Kodėl? Galbūt todėl, kad visuomenės susirūpinimas dėl pajamų nelygybės yra iš dalies veikiamas teisingumo ir sąžiningumo sampratų – vertinant tai, kokiais būdais turtingieji uždirba savo pinigus. Teisingai ar ne, tačiau pasibaigus finansinei krizei ir pamažu atsigaunant po Didžiosios recesijos, daugelis žmonių jautėsi pikti, nes tikėjo, kad ekonominis žaidimas praeina be pasekmių tiems, kas sėdi pačiame viršuje. Galima spėti, kad iš šito suvokimo kilo tiek B. Obamos deklaracija, tiek demokratų partijos brėžiamos 2020 m. prezidento rinkimų gairės bei dešiniųjų populistinis nusivylimas.
Žinoma, mano išvestos hipotezės tėra keli galimi paaiškinimai, kas lemia visuomenės suvokiamą pajamų nelygybę. Esama ir kitų. Pavyzdžiui, galbūt žmonės dėl pajamų atskirties augimo tendencijos jaudinasi mažiau nei dėl jos lygio, kuris po Didžiosios recesijos buvo gana aukštas.
Tačiau užduokite sau vieną klausimą: jei turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte paleisti vėjais, tarkim, 10 proc. viršutinių namų ūkių pajamų, palikdami vidurinį ir apatinį sluoksnį neliestą, ar taip ir padarytumėte? Niekam nuo to nebūtų geriau, tiesiog sumažintumėte turtingųjų pajamas – ir pastebimai sumažintumėte išmatuojamą pajamų nelygybę.
Jei prieš mostelėdami lazdele sudvejotumėte, greičiausiai pajamų nelygybė jus jaudina mažiau, nei kiti dalykai.
Politiniu požiūriu tai yra nesunkiai paaiškinama. Vienas iš būdų sumažinti pajamų nelygybę – truktelėti žemyn tuos, kas įsitaisęs pačiame viršuje. Kitas būdas – suteikti ekonominių galimybių atspirtį tiems, kas sėdi pačioje apačioje. Šiuos tikslus skatinantys politiniai veiksmai neretai konfliktuoja.
Jei klaustumėte mano nuomonės, verčiau padėti dirbantiems neturtingiesiems iškilti, nei smukdyti turtinguosius.
