Šis prieš nacius nusistatęs aristokratas savo 17 000 hektarų valdos, esančios rytinėje Vokietijoje, miškuose priglausdavo sąmokslininkus: čia vyko slapti susirinkimai, kuriuose buvo aptariamas Hitlerio nužudymo sąmokslas, žinomas kodiniu pavadinimu „Operacija Valkirija“. Planas sužlugo, Vokietijos diktatorius lengvai išsisuko: sprogusi bomba, kurią vienas iš sąmokslininkų padėjo į lagaminą po ąžuoliniu pasitarimų stalu, tik susprogdino jo ausies būgnelį ir sudraskė drabužius. Nors mirties nuosprendžio ir išvengė, princas buvo įkalintas, kankinamas ir galiausiai prarado žemę, kurią jo šeima valdė daugelį amžių.
Šiandien minint 75-ąsias operacijos „Valkirija“ metines, šios žemės perdavimo terminas tapo du dešimtmečius trukusio teisinio mūšio tarp Vokietijos vyriausybės ir princo palikuonių, siekiančių susigrąžinti valdą, svarbiausiu akcentu. Jo bendravardis anūkas turi naujų įrodymų – su valda susijusių dokumentų rašalo cheminę analizę, – kurie, kaip jis tvirtina, įrodo, kad nacių režimas privertė princą perleisti žemę.
„Aš užaugau, žinodamas savo tėvo tikslą ir jo nurodymus: jeigu Vokietija kada nors vėl bus suvienyta, turime pradėti bylinėjimąsi, – sakė penktasis ir dabartinis 55-erių metų Friedrichas zu Solms–Baruthas. – Jis nesitikėjo, kad sulauks tos dienos, o kai sulaukė, iškart pradėjo bylinėjimąsi“.
Nors nacių inicijuotas turto konfiskavimas buvo daugiausia panaikintas po 1989 metų, sutartyje dėl Vokietijos suvienijimo numatyta, kad konfiskavimas, įvykdytas iškart po karo, lieka galioti. F. Solms–Baruthas V tvirtina, kad rašalas, naudotas instrukcijose sunaikinti bet kokius dokumentus, susijusius su jo šeimos valda, datuotas ankstesne data.
Leipcigo federalinio administracinio teismo atstovė, nagrinėjanti šią bylą, atsisakė komentuoti vykstantį procesą, tuo matu finansų ministerija nesureagavo į elektroninį laišką, kuriame prašoma pakomentuoti.
Pokarinis skilimas
Šia byla pabrėžiama, kad Vokietija iki pat šiol bando įveikti Hitlerio iškilimo padarinius, – diktatoriaus, kurio režimui žlugus įvyko pokarinis šalies skilimas ir susikūrė Rytų Vokietija, kaip Sovietų Sąjungos „satelitas“.
Nuo karo pabaigos valstybė jau išmokėjo per du milijardus eurų (2,24 mlrd. JAV dolerių) nacių aukoms, kurie prarado nuosavybę buvusioje Rytų Vokietijoje, rodo vyriausybės duomenys, ir šis skaičius gali dar išaugti, jeigu kiti paseks Solms–Baruthų šeimos pavyzdžiu.
„Skaičiai gali būti astronominiai“, – sakė F. Solms-Baruthas V.
Tokios aristokratų dinastijos kaip Solms-Baruthai, gali perduoti iš kartos į kartą titulus, kuriuos turėjo Vokietijos monarchijos laikotarpiu.
Princas Friedrichas V teigia, kad jo šeimos klanas kilęs daugiau nei prieš 500 metų, ir tarp savo tolimųjų giminaičių vardina tokius asmenis kaip Jungtinės Karalystės Edinburgo hercogą, karalienės Elžbietos II vyrą.
Jie nėra vienintelė vokiečių šeima, ieškanti atsakymų dėl savo protėvių, gyvenusių nacių eroje. Šiais metais milijardierių Reimannų šeima – kurios korporacijai „JAB Holding Co.“ priklauso „ -Keurig Dr Pepper Inc.“, „Panera Bread“ ir „Krispy Kreme Doughnuts“, – pranešė kreipęsi į istoriką, kad šis ištirtų šeimos giminės ryšius su režimu. Tyrimo išvadų tikimasi sulaukti kitais metais.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pagerbė sąmokslo dalyvius, per daug nesigilindama į neišnagrinėtas pretenzijas iš praeities.
„Pasipriešinimo judėjimo dalyviai, moterys ir vyrai, elgėsi vadovaudamiesi savo giliais moraliniais įsitikinimais, – kalbėjo ji Berlyne. – Klausydamiesi savo sąžinės, jie įrodė esantys tikri patriotai. Turime užtikrinti, kad istorijos pamokos nebus pamirštos“.
Režimo aukos
Vokietija po susivienijimo 1990 metais sulaukė daugybės pretenzijų dėl prarasto nekilnojamojo turto. Iki tol tik Vakarų Vokietijoje galiojo įstatymai, leidžiantys sugrąžinti nacių užgrobtą nuosavybę. Valstybė ne tik sugrąžino prarastą nuosavybę, bet ir sumokėjo išmokas žydų grupėms, asmenims, atsisakiusiems tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų, ir homoseksualams, tapusiems režimo aukomis.
Praėjus ketveriems metams po to, kai Solms-Baruthų šeima pradėjo bylinėjimąsi, jie pasiekė dalinio susitarimo, pagal kurį nebuvo įtraukta valdos nuosavybė, kurioje šeimininkavo vietos valdžia. Lėšos, gautos pasiekus šį susitarimą, padėjo padengti išlaidas, susijusias su bylinėjimusi ir tyrimais, kurias prisiėmė Soms-Baruthas V, perėmęs bylinėjimąsi po savo tėvo mirties 2006 metais.
Dabar ši byla užima didžiąją jo laiko dalį.
„Žmogiškasis pavydas“ – paprastas atsakymas, kodėl naciai konfiskavo turtą, sako vokiečių advokatas Stephans Glantzas, atstovaujantis vietos vyriausybėms bei šeimoms, įskaitant ir jo paties, bylose dėl teisių į Rytų Vokietijos nuosavybę.
„Konfiskuotas turtas kažkokiu būdu pereidavo žmonėms, kurie bičiuliavosi su nacių vadais, – kalbėjo jis. – Jie pavogė turtą ir atidavė jį „į geras rankas“, – savo draugams bei sąjungininkams“.
Paleistas iš kalėjimo paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais, Solms–Baruthas III, liko Vokietijoje tikėdamasis įtikinti Rusijos pajėgas savo anifašistine ideologija. Vis dėlto sužinojęs apie planus jį areštuoti miesto rotušėje, kur jis turėjo susitikti su rusų generolu, jis pabėgo iš pastato pro tualeto langelį.
Tada jis pervežė savo šeimą į fermą buvusioje Vokietijos kolonijoje Namibijoje, į vieną iš kelių likusių savo valdų, lydimas vairuotojo ir tarno. Pakeliui šeima stabtelėjo Danijoje ir apsistojo pas giminaitę, kuri buvo ištekėjusi už šalies karaliaus brolio. Vėliau jie nuvyko į Stokholmą, kaip šalies diduomenės svečiai, ir čia gyveno, kol galiausiai išplaukė laivu į Afriką.
Solms–Baruthas III mirė 1951 metais. Jo sūnus pragyveno iš medžioklei skirtų gyvūnų auginimo.
Solms–Baruthas V augo, kurdamas planus taip pat tapti ūkininku. Tačiau dabar jis su savo šeima turi progą susigrąžinti tai, kas, jų manymu, buvo pavogta nuosavybė, ir jis neketina išsižadėti šios kovos.
„Moraliniu požiūriu ant kortos pastatyta pernelyg daug, – sako jis. – Kai pasirenki kelio kryptį, nebegali pasukti atgal“.
