Tokios politinės idėjos buvo svarstomos ir JAV demokratų partijos rinkiminiame susirinkime, kur buvo sprendžiama, kas 2020 m. mes iššūkį prezidentui Donaldui Trumpui. Viena iš galimų pretendentų, senatorė Elizabeth Warren, pasisako už 2 proc. mokestį turtui, viršijančiam 50 milijonų dolerių. Ji netgi rado sąjungininkų tarp milijardierių, įskaitant investuotoją George'ą Sorosą ir „Facebook Inc.“ bendraįkūrėją Chrisą Hughesą, kurie tvirtina sutiksiantys su savo turto apmokestinimu, kad „padėtų išspręsti klimato krizę, pakelti ekonomiką ir pagerinti sveikatos priežiūrą“.

Visi jie – protingi žmonės, tačiau yra pavojus, kad ne viską iki galo supranta. Prancūzų ekonomistas Philippe'as Aghion'as nurodo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp didelės nelygybės, skatinamos viršutinio 1 proc., ir inovacijų (naujų technologijų kūrimo). Atsižvelgiant į tai, kad kiekviena šalis nori skatinti inovacijas – nes jos atneša didžiulę ekonominę naudą – galbūt turto koncentracija pačiose visuomenės viršūnėlėse nebūtinai yra baisus blogis?

Ph. Aghion'as mano, kad užuot siekus nubausti tą 1 proc. turtingųjų, pagrindinis vyriausybių prioritetas turėtų būti užtikrinti, kad jiems nebūtų leidžiama likti „uždara sistema“ – kitais žodžiais, kad nauji kūrėjai turėtų galimybę mesti iššūkį ir pakeisti esamas kompanijas. Atsižvelgiant į nepajudinamas milžiniškų technologijų kompanijų, tokių kaip „Alphabet Inc.“, „Apple Inc.“ ir „Microsoft Corp.“ pozicijas, tam reikės šiek tiek pastangų.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius, kuris praėjusį mėnesį pristatė savo išvadas Paryžiuje, taip pat teigė, kad nėra jokių įrodymų, jog greitesnės inovacijos sukeltų dar daugiau nelygybės visoje pajamų skalėje. Visa esmė – skirtumas tarp to 1 proc. ir visų kitų. Jis taip pat pabrėžė, kad inovacijų augimas yra susijęs su didesniu socialiniu mobilumu. Ph. Aghion'as mano, kad naujos inovacijos suteikia žmonėms galimybę greičiau kilti socialiniais laiptais.

O juk iš tiesų socialinis mobilumas (aišku, siekiant kilti į viršų, o ne leistis žemyn) – visų technologijų pionierių pradinė motyvacija. Jie svajoja užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų prisijungti prie pačių turtingiausiųjų. Ph. Aghion'o išvada, antrinanti Austrijos ekonomistui Josephui Schumpeteriui, yra paprasta: kompanijos kuria naujus procesus ir produktus, kad pasisavintų jų generuojamą „nuomą“. Vyriausybės neturėtų riboti šios rūšies pelno, nes tai slopintų norą kurti naujoves.

Tai nereiškia, kad viešoji politika neturi jokios įtakos. Priešingai. Ph. Aghion'as pademonstravo, kad ir „novatorlandijoje“ taip pat ne viskas yra gerai. Bendras fabrikų našumo augimo tempas – efektyvumo matas – pradedant 1996 m. ištisą dešimtmetį sparčiai augo, bet vėliau mažėjo. Ypač tai akivaizdu pažvelgus į technologijų kompanijas ir technologijas aktyviai naudojančias įmones: jų produktyvumas nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio iki dutūkstančiai kelintųjų smarkiai augo, bet paskui taip pat smarkiai nuslūgo.
.

Tuo tarpu, kaip pademonstravo akademikai Janas De Loeckeris ir Janas Eeckhoutas, kompanijos vis sėkmingiau šluoja pelną už savo sukurtas technologines naujoves. Vakarykščiai inovatoriai šiandien ramiai sau mėgaujasi nerūpestingu ir turtingu gyvenimu, ir tai gali būti susiję su kliūtimis, kurias jie sukūrė naujų inovatorių patekimui į rinką.

Nors dauguma kairiųjų siekia didesnių mokesčių, kad sumažėtų 1 proc. turtingųjų valdoma pajamų ir turto dalis, nėra net aišku, ar tai būtų veiksminga priemonė. Ph. Aghion'as apžvelgė 2012 m. Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o įvestas mokesčių reformas, įskaitant 75 proc. mokesčius turtui, didesniam nei 1 milijonas eurų. Jis nustatė, kad pokyčiai tik paskatino daugelį turtingiausių prancūzų išvykti iš Prancūzijos, tačiau bet koks socialinio mobilumo pagerėjimas – matuojamas kaip žmonių iš apatinių 95 proc., kurie 2011–2015 m. pakilo pajamų skalėje, dalis – buvo labai ribotas (nors dar per anksti daryti galutines išvadas).

Taigi, jei norime padrąsinti naujoves, kurios iš tiesų paskatintų didėjantį socialinį mobilumą, verčiau panaudoti politinę energiją kvazimonopolistinei didžiausių kompanijų praktikai keisti. „Amazon.com Inc.“, „Facebook Inc.“, „Google“ ir jų kolegos daugelį metų nesulaukė beveik jokios antimonopolinės kontrolės. Tai gali pamažu keistis: Europos Sąjunga tris kartus skyrė iš viso maždaug 8,2 mlrd. eurų baudą „Google“ už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Esama požymių, kad JAV antimonopolinės valdžios institucijos taip pat pagaliau atsibunda ir imasi spręsti šią problemą.

Žinoma, didesnių turto ir pajamų mokesčių šalininkai tiki skatinantys konkurenciją ir socialinį mobilumą. Jei jie finansuotų švietimo tobulinimą – tebūnie, nes tai galėtų padėti šiandienos neturtingiesiems tapti rytojaus čempionais. Tačiau Prancūzijos patirtis 2012 m. kelia klausimų, kiek galima išpešti iš turtingųjų, kol jie nepabėgo į užsienį. JAV šiuo metu vyksta diskusija apie tai, kiek iš tikrųjų pinigų surinktų E. Warren propaguojamas turto mokestis.

Kairiojo sparno politikų, tokių kaip E. Warren ir Didžiosios Britanijos Jeremy Corbyno iškilimas gali reikšti, kad jaunesnieji rinkėjai trokšta kur kas didesnio turto perskirtymo. Nors didesni mokesčiai gali padaryti pasaulį teisingesnį, turime mažai įrodymų, kad ekonomika dėl to taptų novatoriškesnė arba augtų sparčiau. Geresnis sprendimas – tvirtesnis konkurencijos užtikrinimas. Prieš smogdami turtingiesiems, pabandykite įveikti korporacijas.