Tai susilpnino Italijos įtaką derybose. Jeigu panašioje situacijoje būtų atsidūrusi Ispanija, Portugalija ir Prancūzija, galbūt Europos Komisija būtų labiau linkusi į kompromisą, o Europos Centriniam Bankui šiemet būtų sunkiau užbaigti pinigų skatinimo politiką.
Tačiau sunku patikėti, kad tai, kas nutinka Romoje, lieka Romoje. Įsivaizduokite, kad Italija netektų galimybės išleisti į rinką savo obligacijų ir nuspręstų neprašyti Europos stabilumo mechanizmo (ESM), euro zonos gelbėjimo fondo, pagalbos. Toks scenarijus visai įmanomas – jis reikštų perėjimą prie taupymo ir struktūrinių reformų režimo. Italijos valstybės skola šiuo metu siekia 2,3 trilijono eurų ir yra didžiausia Europos Sąjungoje. Spaudimas galėtų lengvai persiduoti ir kitoms silpnesnėms valstybėms narėms.
Europos lyderiai klausia savęs, kaip jiems reikėtų tvarkytis su (kol kas teoriniu) itališku šantažu. Viena iš galimybių būtų palengvinti prieigą prie ESM „prevencinių kredito linijų“ niekuo dėtoms šalims, papuolusioms į rinkos pinkles. Skirtingai nuo pilnos nacionalinės koregavimo programos, šios linijos nereikalauja, kad pareiškėjas išpildytų ilgą griežtų sąlygų sąrašą. Panašiai kaip Tarptautinio valiutos fondo siūlomos kredito linijos, jos leidžia valstybėms narėms minimaliais kaštais apsisaugoti nuo gresiančio nestabilumo.
Šią savaitę euro zonos finansų ministrai pasirašė bendrą kreipimąsi dėl ESM reformos, reikalaudami didesnio skaidrumo paaiškinant šalims, ką jos privalo išpildyti, norėdamos pasinaudoti prevencine kredito linija. Tačiau sąlygos atrodo pernelyg griežtos. Kažin, ar jos padės apriboti didelės valstybės galią elgtis nesąžiningai ir šantažuoti.
ESM gali pasiūlyti dviejų rūšių kredito linijas: „prevencinę sąlyginę kredito liniją“ ir „griežtesnių sąlygų kredito liniją“. Pirmoji prieinama tik toms narėms valstybėms, kurios paiso euro zonos fiskalinių taisyklių ir turi tvarią valstybės skolą – bei žada laikytis reikalavimų. Tai labai lengva pagalbos forma. Antroji linija griežtesnė, bet ne per daug griežta. Į ją gali pretenduoti šalys, nesilaikančios kai kurių taisyklių. Nors ESM reikalaus šias problemas išspręsti, ji neturėtų primygtinai reikalauti įgyvendinti pilną koregavimo programą.
Per savo sąlyginai trumpą egzistavimą ESM dar niekada nenaudojo šių kredito linijų. Euro zonos finansų ministrai teigia siekiantys išsiaiškinti, kurios šalys gali pasinaudoti prevencine linija. Sąlygos apima tam tikrų skolos ir deficito lyginamųjų standartų laikymąsi ir ne pernelyg didelį makroekonominį disbalansą.
Suprantama, kad ESM nustato taisykles, pagal kurias šalys gauna prieigą prie lengvų kredito linijos pinigų. Tačiau antradienį sutarti kriterijai atrodo nerealūs. Pavyzdžiui, šalies skola turi būti mažesnė nei 60 proc. bendrojo vidaus produkto, arba per kiekvienus iš dvejų metų iki prašymo ji turi sumažinti skirtumą tarp esamos skolos ir šio tikslo 5 procentais. Tuo tarpu biudžeto deficitas turi būti ne tik mažesnis nei 3 proc. BVP, bet taip pat atitikti gana neaiškų parametrą, vadinamą „minimaliu lyginamuoju indeksu“. Komisijos nuomone, Ispanijai, Portugalijai ir Prancūzijai šis rodiklis turėtų siekti 1,1 proc. Tai – nepaprastai mažai.
Diskusija aktuali ir Europos Centriniam Bankui. Jis gali nusipirkti neribotą trumpalaikės skolos sumą iš valstybės narės, jei pastaroji yra kreipusis į ESM dėl pilnos paskolos suteikimo arba „griežtesnės“ kredito linijos. Bet kadangi šios savaitės ESM reformos pasiūlymuose griežtesnės kredito linijos nenumatytos, ECB nesudaromos palankios sąlygos įsikišti ir padėti niekuo nekaltai šaliai, įsipainiojusiai į kažkieno kito maišalynę.
Italijos vyriausybė su Briuseliu pastaruoju metu bando bendrauti taikesniu tonu, taigi konfrontacija šiuo metu nebeatrodo neišvengiama. Net jeigu investuotojai atsisuktų prieš Italiją, tikėtina, kad „Penkios žvaigždutės“ ir „Lyga“ neatsisakytų ESM pagalbos. Tai sumažintų užkrato riziką. Suvieniję jėgas, ECB ir ESM galės kur kas lengviau tvarkytis su bendradarbiaujančia Italija.
Tačiau populistai yra nenuspėjami. Konfrontacija su Italijos dydžio ekonomika – viena didžiausių piniginės sąjungos grėsmių. Europos lyderiai jai turėtų pasiruošti rimčiau.
