aA
Užtenka mesti žvilgsnį į Europos Sąjungos politinį žemėlapį, kad pamatytum, jog bloke siaučia chaosas. Kur tik pažvelgsi, vis daugiau partijų veržiasi į parlamentus, o buvę kairieji ir dešinieji nyksta.
© Reuters / Scanpix

Kai kurie rūmai, ypač Europos Parlamentas, painumu prilygsta Veimaro Vokietijai, kur vidutiniškai posėdžiaudavo 14 partijų. Anuomet valdančiosios koalicijos buvo pakrikos, trapios ir trumpalaikės. Nereikia priminti, kas įvyko toliau.

Nejaugi Europos Sąjunga ir dabar žengia ta linkme? Iš pažiūros gali atrodyti būtent taip. Šešioms valstybėms narėms vadovauja mažumų vyriausybės. Dar dvi turi laikinąsias administracijas, įskaitant Ispaniją, kuri lapkričio mėnesį surengs ketvirtuosius rinkimus per ketverius metus. Dvylika šalių oficialiai turi veikiančias koalicijas, tačiau kai kurios iš jų (Vokietijoje ir Italijoje) atrodo atsitiktinės, apgailėtinos arba keistos.

Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmai priklauso atskirai kategorijai, geriausiai apibūdinamai (švelniai tariant) kaip „jovalas“.

Norėdami pademonstruoti savo panieką senosioms struktūroms, kai kurie jaunesnieji Europos politikai palieka savo partijas ir steigia naujas. Emmanuelis Macronas tai padarė Prancūzijoje. Matteo Renzi rugsėjo 16 d. paskelbė, kad tą patį nori padaryti Italijoje.

Silpnos ar trapios koalicijos, mažumų vyriausybės, aklavietės: panašu, kad nestabilumas yra naujoji norma. Tačiau į šias tendencijas galima pažvelgti ir kitaip, optimistiškiau.

Europos visuomenėms tampant pliuralistiškesnėmis ir įvairesnėmis, tą patį atkartoja ir jų partijų peizažas. Taip, tai apsunkina koalicijų kūrimą. Tačiau, laikui bėgant, tai taip pat greičiausiai susilpnins partijų struktūras ir padidins atskirų parlamentarų vaidmenį. Logiškas samprotavimas, iškalba ir asmeninė įstatymų leidėjų sąžinė gali palaipsniui išstumti partijų ortodoksiją kaip politikos formavimo variklį.

Europos politikoje siaučia betvarkė, ir tai nuostabu
© Bloomberg

Be abejo, pagrindinė priežastis bijoti susiskaidymo yra ta, kad dalį jo sukelia populistinių partijų pakilimas kraštutinėje kairėje ir dešinėje. Tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, populistai gali artėti prie savo ribų ar netgi būti pradėję nykti. Atvejo analizei priartinkime padidinamąjį stiklą prie dviejų Vokietijos regionų – Brandenburgo ir Saksonijos.

Abu regionai praėjusį mėnesį surengė rinkimus ir dauguma antraščių rėkė, kad triumfavo dešiniojo sparno populistinė partija, įstumdama pagrindines partijas į krizę. O viskas dėl to, kad, palyginus su ankstesniais 2014 m. rinkimais, „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative for Germany, AfD) šiemet pakilo ryškiausiai: Saksonijoje – 8 balais iki 27,5 proc., o Brandenburge – 11 balų iki 23,5 proc.

Vis dėlto, suskaičiavus absoliučius balsus, susidaro visai kitoks vaizdas. Tiek Brandenburge, tiek Saksonijoje šį kartą už AfD balsavo mažiau žmonių nei 2017 m. federaliniuose rinkimuose. Tas pats jau nuo 2017 m. kartojasi ir kituose regioniniuose rinkimuose – Bavarijoje, Hesene ir Brėmene. Manfredas Guellneris, pirmaujantis Vokietijos apklausų rengėjas, mano, kad AfD, gimusi vos 2013 m., pasiekė savo ribas.

Aktualesnė tendencija, susiskaidymas, prasidėjo dar iki populistų pakilimo. Vakarų Vokietijoje aštuntajame dešimtmetyje maždaug 80 proc. balsų atitekdavo vienam iš dviejų didžiųjų blokų: „juodiesiems“ krikščionims demokratams centro dešinėje arba „raudoniesiems“ socialdemokratams centro kairėje. Ši proporcija pradėjo mažėti devintajame dešimtmetyje. Dabar ji siekia apie 40 proc. ir panašu, kad dar mažės, nes vis daugiau žmonių renkasi mažesnes ar jaunesnes partijas, tokias kaip „geltonieji“ liberalai, „purpuriniai“ buvę komunistai ar aplinkosaugininkai žalieji.

Kartu paėmus, šios dvi tendencijos – besitęsiantis susiskaidymas ir nesimpatiški populistai – neišvengiamai padarys koalicijas spalvingesnes ir neatpažįstamas. Dar kiek, ir Brandenburgas su Saksonija galės suformuoti „Kenijos“ vyriausybes, sudarytas iš partijų, kurių spalvos yra juoda, raudona ir žalia – kaip Kenijos vėliava.

Kadaise jos buvo nesutaikomos priešės, bet dabar visos drauge priešinasi populistams. Visa Vokietija netrukus taps „Jamaika“, vadovaujama juodai žaliai geltonos koalicijos.

Šios vis eklektiškesnės paletės atspindi nevienalytę visuomenę. Aštuntajame dešimtmetyje dauguma europiečių tapatinosi arba su darbininkų klase ir intelektualais tvido švarkais, arba su viduriniąja klase ir kostiumuotais verslininkais. Tas kairės-dešinės spektras egzistuoja ir šiandien.
Tačiau jį nustelbia kiti: miesto-kaimo, jauno-seno, už ir prieš imigrantus, už ir prieš globalizaciją, kosmopolitų-natūralistų ir t.t.

Visose partijose gvildenami nauji (arba naujai supriešinantys) klausimai, tokie kaip klimato kaita ar dirbtinis intelektas ir automatizavimas. O kartais vienas klausimas, kaip kad „Brexit“, nustelbia visus kitus. Į diskusijas įsijungia naujos ir kaičios gentys: veganai, sekmininkai, skeptikai. Vokietijoje jau įkurta satyrikų partija. Prie jų galėtų prisidėti ir filatelistai.

Kai kuriems europiečiams, ypač vokiečiams, tai iš tikrųjų primena Veimarą ir todėl atrodo gąsdinančiai. Būtent siekdama išvengti parlamentinės balkanizacijos pokario Vokietija savo konstitucijoje aiškiai sankcionavo partijas ir nustatė 5 proc. slenkstį patekti į parlamentą.

Kiti europiečiai, pavyzdžiui, danai, į susiskaidymą žvelgia optimistiškiau. Danija turi senas mažumų vyriausybių tradicijas. Ir ji niekuo neprimena Veimaro.

Dar senesnė filosofinė tradicija šiaip jau leidžia daryti visiškai priešingą išvadą: šis susiskaidymas yra sveikintinas, nes jis naudingas demokratijai. Jamesas Madisonas knygoje „Federalist Papers“ nerimavo ne dėl pernelyg gausaus, bet dėl per mažo partijų skaičiaus (jis jas vadino „frakcijomis“). Anot jo, didžiausia grėsmė laisvei kyla tada, kai dauguma engia mažumas. Geriau turėti daug takių grupių, kurios galėtų prižiūrėti viena kitą, tuo pačiu suvienydamos jėgas ir kurdamos racionalią politiką.

Jei remtumėmės J. Madisonu, „stabili“, bet netolerantiška dauguma šiandieninėje Vengrijoje ir Lenkijoje – kažin ar geresnis variantas už netvarkingą koaliciją, kokią matome, tarkim, Ispanijoje.
Fragmentuotame partijos peizaže demokratijos našta perkeliama nuo partinių kadrų ant išrinktųjų atstovų pečių. Koalicijos tampa ad hoc ir takios; vis daugiau administracijų valdo mažumos, kurias toleruoja opozicijos.

Tai reiškia, kad parlamento nariai privalo asmeniškai domėtis sudėtingomis problemomis, argumentuoti savo požiūrį, įsiklausyti į alternatyvas ir galiausiai balsuoti taip, kaip liepia sąžinė. Rinkėjai visada gali juos išspirti – per kitus rinkimus.

Iš esmės kaip tik tai praėjusį mėnesį keli maištingi toriai ir padarė Vestminsteryje. Ir tai turėtų tapti kasdienybe. Rezultatas gali atrodyti kaip betvarkė. O iš tiesų tai – laisvė.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
3.4000

Top naujienos

Turistus viliojantis miestas pasitinka griežtomis taisyklėmis ir „sausuoju“ įstatymu (18)

Prakalbus apie Jungtinius Arabų Emyratus dažniausiai iš karto pagalvojama apie Dubajų. Tačiau...

Psichozė, neįgalumas ar net mirtis: populiarėjančių naujų narkotikų poveikis gąsdina patyrusius Lietuvos medikus (55)

Kai kalbame apie naująsias psichoaktyviasias medžiagas, galime pasakyti, kad tai yra terra...

Trumpas užsimojo prieš dar vieną sutartį: šį kartą gali nukentėti ir Lietuva (216)

Į lėktuvą sulipa kelių šalių ginkluotės inspektoriai, orlaivis pakyla ir skrenda virš šalies...

Julijai anytos išmokytas užsiėmimas virto sėkmingu verslu: klientai nepagaili atvažiuoti ir keliasdešimt kilometrų (31)

Prieš keletą metų per motinystės atostogas iš savo anytos išmokusi gaminti sūrius, Julija...

Arūnas Valinskas turi genialų klausimą tėčiams, kurie mano, kad vaikų auginimo atsakomybė skirta tik moterims

Seime dirbantis Arūnas Valinskas jaunesnysis ir jo mylimoji, burnos higienistė Viktorija...

Smurtą arenoje pasmerkęs Adomaitis: tai blogiausios sezono rungtynės (75)

LKL lyderių akistatoje intriga laikėsi tik pirmą ketvirtį: Vilniaus „Rytas“ (5/1) namuose...

Deimantė Kazėnaitė: savo neturėjimas yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui (15)

Žinoma vizažistė ir populiari nuomonės formuotoja Deimantė Kazėnaitė nuolat žavi tobulais...

Panevėžys prieš 400 metų: legendos apie vilku paverstą seniūno sūnų ir krikščionybei besipriešinantys vietiniai (13)

Tarpukaryje rytų Lietuvos sostine tituluoto miesto gyvenimas tekėjo vėžio žingsniu. Manoma, kad...

Okinavos ilgaamžių paslaptis – kitokia mityba (3)

Įvairių šalių gyventojai nuo seno ieško jaunystės eliksyro, o neseniai buvo susidomėta...